Aš labai myliu keliones. Galbūt yra tarp every special day skaitytojų ir daugiau tokių mylėtojų, todėl pasistengsiu dažniau dalintis ir visokiom kelioninėm istorijom. Nes tik tuom juk ir verta dalintis - kas įkvepia, sušildo širdį ir ką myli :) Tik va paskutinius kelis metus mano visos kelionės apsiriboja Lietuva-Ukraina-Lietuva.. Tačiau ir toj pačioj Ukrainoj žinoma yra tikrai nuostabių vietų, kaip ir Lietuvoj.. Tik kad pėdas niežti kažkur toliau.. :) Tai kol galimybių nesusikūrėm, vakarus leidžiu dabar skaitydama visokias kelionių knygas.
Vieną kartą, pamenu, grįžus iš eilinės kažkokios savo kelionės (turbūt tai buvo Indija), sėdėdama tėvų virtuvėje, prigriebta vėlų vakarą iš traukinio su dulkėtomis, sunkiausiomis kuprinėmis, gerdama arbatą ir dalindamąsi įspūdžiais, sulaukiau atsidusimo iš savo tėčio ir tokio nuoširdaus, nuoširdaus nuostaba dvelkiančio sakinio: "Nesuprantu, kodėl žmonėms patinka keliauti." Iš tikro kodėl gi?
Vaizdas nuo ašramo viešbutuko terasos pietų Indijoje, kuriame gyvenau tris mėnesius. Ant tos terasos kiekvieną rytą su netikėtai sutiktu jogos mokytoju mokiausi jogos. :)
Savaitgalį praleidau prie lietuviškos jūros, už šią galimybę esu labai dėkinga vienam draugui. Jau turbūt kokius 5 metus tai tikrai nebuvau buvus. Vis prie kitų, nesavų, tik ne prie Baltijos pabūti proga išpuldavo.Labai myliu lietuvišką pajūrį rudenį ir pavasarį, vis už tą ramybę, ir žmonių (beveik) nebuvimą. Šį kartą atradau kelis nuostabius dalykus, kuriais noriu pasidalinti.
Kadangi čia, pas mus Ukrainoje, yra labai didelis kainų skirtumas tarp vaisių bei daržovių sezono ir nesezono metu; kai jau būna tas sezonas, tai stengiamės prisikaupti atsargų. Paprasčiausias ir labiausiai vitaminus išsaugojantis konservavimo būdas - džiovinimas. Tai mes ir džiovinam :) Oi džiovinam :)
Bėda ta, kad paskui tiek tų pridžiovintų dalykų, kad nespėjam valgyt. O džiovinam tai abrikosus, šilkmedžio uogas, slyvas, obuolius, kriaušes, melionus, arbūzus, cidonijas, vyšnias, tai pat įvairias žoles - petražoles, špinatus - žieminiams kokteiliams.
Tai va, žiūrėdama į po stalu stovinčius trilitrinius stiklainius su visu šituo gėriu (pats paprasčiausias ir lengviausias būdas laikyti džiovintas gėrybes - stiklainyje su aprištu popieriumi vietoj dangtelio - taip viskas kvėpuoja, nepelyja ir neužsiveisia visokių nepageidaujamų valgytojų), artėjant pavasariui, supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir ne kažką - o valgyti.
Ir čia prisiminiau, kad esu ragavusi nuostabių sulčių iš džiovintų abrikosų. Taip taip, būtent iš džiovintų.
Himalajų vidury, Lhadako karalystės sostinėje Leh. Džiovintų abrikosų ir šaltalankių sultys ten - praktiškai vienintelis įmanomas vitaminų šaltinis, nes ten, smėlynuose, kalnų apsuptyje ir dideliame aukštyje labai mažai kas auga. Apie tokias sultys skaičiau Lonely Planet, dar iki ten apsilankydama ir be galo norėjau paragauti :)
Likus porai savaičių iki gražiausių žiemos švenčių, noriu pasidalinti su jumis tikru, senoviniu, žaliavalgišku šių švenčių patiekalu - Kūčia. Šiuo receptu spirgu jau nuo praeitų metų, kai gaminome ukrainietiškuose namuose, o belankydama šių kraštų giminaičius prisiragavau įvairiausių jos versijų. Pas mus Lietuvoj, bent mūsų krašte aplink Jonavą, ji nelabai populiari. O veltui, juk tai senovinis, labai svarbus, pagrindinis Kūčių patiekalas. Beje, originaliai žaliavalgiškas ir dar labai skanus :)
Jei kam naujiena - aš labai mėgstu keliauti. Labai labai. Net kai jau nemėgstu, kai pavargstu, vistiek keliauju, nes, nu - taip gaunasi. Karma tokia, matyt. Tik va dabar nusėdau, o gal užstrigau šiek tiek paskutiniu metu ryšium su visokiom politinėm/karinėm situacijom, kurios, tikiuos greit išsipręs; bet vistiek kertu porą/trejetą valstybinių sienų kas kelis mėnesius stabiliai, nes net ir niekur nekeliaudama, keliauju tarp namų, kurie skirtingose šalyse. Va taip.
To pasekoje, mane visad labai stipriai domino žaliavalgiškos, maitinimosi kelionėje, galimybės. Vien iš praktinių sumetimų. Per eilę metų išsivystė šiokie tokie įpročiai, kuriais noriu pasidalinti. Taigi, dažniausiai mano kelionės nuo taško A iki B trunka para, pusantros. Tad su savim visad turiu obuolių, dž. vaisių ir riešutų, bei vieną žalią kokteilį, kurį suvartoju pirmiausia, o paskui talpoje laikau vandenį. Paprasta. Taip, paprasta, kai kelionė trunka taip trumpai, bet aš dar labai mėgstu visokius žygius gamtoje. Dviračiais, kalnais, laukais, kaip pasiseka.
Taigi, kaip maitintis žaliavalgiškai, kai eini į žygį pvz. savaitei ar dešimčiai dienų. Ką pasiimti su savimi?..
Įprastai turistai-alpinistai ima visokias užpilamas sriubas, košes, "tušonkes" - baisu, vienu žodžiu. Tokį maistą, kuris kaip tik apsunkina labiau nei suteikia energijos. Žaliavalgystė net ir ne žaliavalgiaujanties žygio metu pati puikiausia išeitis. Kodėl? Na, jūsų kuprinė bus lengviausia iš visų - čia faktas. Antra - kiek susitaupo laiko, kai nereikia ryte vakare rinkti malkų, kurti laužo, kažko burti prie jo dūmuose ir paskui dar smėliu šveisti puodų ir keptuvių. Nekalbant aišku apie energijos gavimą paprasčiausia ir švariausia jos forma. Greita, paprasta, sveika.
Tai, nuo ko pradėti tą kuprinę krautis..
Pirmiausia, žygis tai juk visad būna gamtoje (aišku, jei kokios snieguotos viršūnės - tai jau kitas reikalas), tad gamtos gėrybės turėtų būti pirmoj vietoj - uogos, vaisiai, laukinės žolės, vaistažolės. Žinoma, jei nepažįstate, tai geriau į burną nedėti. Turiu kelias elektronines knygas apie išgyvenimą gamtoje, mitybą laukiniais augalais, jei kam įdomu - rašykit komentaruose el. paštą - persiųsiu.Be to - Lietuvoje yra toks Neries regioninis parkas prie Kauno, ir jie karts nuo karto rengia nuostabius seminarus apie valgomus laukinius augalus, labai rekomenduoju :)
Jei jūsų kelias veda per kokius kaimukus, miestukus, tai aišku turgely, iš močiučių ar parduotuvėj galima karts nuo karto
pasipildyti šviežių vaisių ir daržovių atsargomis; jeigu neveda - aš
stengiuosi pasiimti po didelį obuolį kiekvienai žygio dienai; jį galima
valgyti pusryčiams pasipjausčius į granolą, nes na tikrai pavargsti būna
nuo tų džiovintų dalykų.
Taigi, toliau - pagrindinis racionas:
balti grikiai daiginimui (nes aš pagrinde daugiau nieko daiginto nemėgstu; bet galima dar imti kviečių ar lešių);
dž. žolių miltai (t.y. džiovintų špinatų,kviečių želmenų, mangoldų, kale ir lauko žolių miltai (su blenderiu puikiai susimala), šliūkštelsit vandenuko į vat tokį vat patogų indą, dėl saldumo dar galima maltų dž. vaisių įberti, pateliuskuot gerai ir žalias kokteilis gatavas :)
džiovinti vaisiai (datulės, razinos, abrikosai, figos, obuoliukai, kriaušės, šilkmedžio uogos (yra lietuviškų labai skanių batonėlių iš jų), slyvos ir kt.);
dž. daržovių čipsai, juostelės (pvz. moliūgų, burokėlių);
riešutai (lazdyno, graikiški, migdolai);
sėklos (saulėgrąžos, moliūgų, chia, sezamų ir kt.)
maltos sėklos, kaip linų sėmėnys ar kanapių sėklos, kurias galima maišyti į kokteilius;
spirulina, chlorela (jie ypač duoda energijos), maca ir kiti papildai į kokteilį ar vandenuką;
bičių produktai, kas naudoja - medus, bičių duonelė;
šaltai spaustas aliejus (salotoms iš lauko žolių);
žaliavalgiška granola, duoniukai, dž. vaisių ir riešutų batonėliai (štai čia receptai: granolos ir duoniukų);
jūržolės (wakame);
žolelių, žalia arbata (aišku tiems, kas vartoja, bet šiaip rekomenduoju, nes ypač žygyje būna tikrai norisi kažko šilto);
Svarbiausia žygio metu yra energija, o energija mes gauname iš angliavandenių - taigi tai ir turėtų būti pagrindinė raciono dalis, šiuo atveju saldūs džiovinti vaisiai, nebijokit, dėl kelių dienų dantukai neišbyrės :) Dar labai svarbu tos energijos gauti nuolat, t. y. valgyti maždaug kas valandą, nevalgyti, labiau užkąsti dž. vaisiais ir keliauti sau toliau.
Dar noriu pasidalinti video rusų kalba, vieno sportuojančio/keliaujančio žaliavalgio veikėjo, kuris ir įkvėpė šį straipsniuką parašyt :) be visų įdomumų šiame video pamatysite kaip lengvai pasigaminti kelioninę daigyklę savo grikiams.
Smagių, sveikų kelionių!
p.s. Pasidalinkit, prašau, savo "išgyvenimo" patirtimi kelionių metu :)
Jei kas skaito mane nuo pradžių, turbūt prisimena, kad visas šitas reikalas, t.y. blog'as prasidėjo prieš porą metų, prieš man išvykstant woof'inti į Ispanija. Wwoof - tai tokia pasaulinė organizacija, vienijanti ekologinius ūkius bei projektus. Ir ten galima užsiregistruoti ir nuvykti kažkur pasavanoriauti. Labai rekomenduoju tiems, kas turi laisvo laiko :) Finansai minimalūs, nes viskuo aprūpina, stogu, maistu, tik kaip nuvykti kainuoja, tačiau galima autostopu ar dar kažką sugalvoti..
Patirtis - neįkainojama, pirmiausia, ta svarbiausia - gyvenimiška patirtis, žmonės, įspūdžiai, blyksniai, akimirkos, spalvos, skoniai, kvapai.. :) Paskui, žinoma - pati kelionė, juk savanoriavimas puikus būdas pamatyti pasaulio, neapturint didelių išlaidų, ir ne šiaip pamatyti, o iš vidaus, asmeniškai, pergyvenant, ne probėgomis. Ir dar - pati patirtis su žeme, ekologiška, dažnai gamtine žemdirbyste, plaušmolio statybomis, ten galima visko pagal savo skonį rasti, nes tų ūkių/projektų yra pačių įvairiausių, mes pvz. pirmiausia viešėjome jurtų slėnyje šalia Tarifos, padėjom daržą užveisti, sodą nuo kaktusų valyti, paskui pagal planą turėjome vykti į Kanarų salas, į žirgyną, tačiau žinot, kaip su tais planais :) Vietoj to - Afrika išpuolė :) bet tai irgi buvo patirtis, kurios reikėjo.
Tačiau šis įrašas ne visai apie tai :) Kai gyvenau Tarifoje, iš savo kaimynų išgirdau neitikėtiną istoriją (na gerai, ne tokią jau ir neįtikėtiną). Tai va, ten aukčiau, į šiaurę nuo mūsų, tačiau ne labai toli, gyveno toks žmogus ir jis turėjo stebuklingą sodą. Stebuklas buvo tame, kad jis bendravo su savo augalais, kiekvieną dieną, kaip kad pas mus laisto žmonės, jis ėjo, šnekino, drąsino juos. Mano kaimynai pasakojo, kad jo sodas iš tiesų stebuklingas. Medžiai vaisius pradeda vesti žymiai anksčiau, viskas auga sparčiau, o patys vaisiai didesni ir skanesni už įprastus. Čia prie to, kad klimatas ten pietų Ispanijoj ne pats palankiausias vaismedžiams, daug saulės, mažai lietaus ir skurdoka žemė. Labai gaila, kad turėjau išvykti taip ir nepabuvojus, nepabendravus su tuos tebuklingu sodu.. Bet tikiuos dar kada kelias mane ten nuves.. O dar labiau tikiuos, kad pavyks savo tokį sukurti.. Nes juk augalai taip pat sąmoningi, ypač medžių sąmoningumą lengvą pajusti, prisiglaudus, apkabinus, dažnai lankant.. Jie tiesiog giliau miegantys nei mes..
O šiandien internete radau nuotrauką :) Pasirodo tas ispanas ne vienintelis, man rodos kad nuotrauka iš Ukrainos, nos negaliu garantuot....
Ką manote jūs?.. Ar bandėt kada taip drąsint savo augalėlius?..:)
P.s. Nesuprantantiems rusų kalbos. "Daržovės - į priekį! Moliūgėli - tu gali! Moliūgėli - varyk!". :)
Šiam receptui reikės rožių vandens. Šio dalyko paragavau Indijoje, ten jis labai populiarus, pagrinde jo pila į visokius saldumynus ir gėrimus. Tiesa, ilgą laiką, po to pirmo paragavimo, man vien nuo rožių kvapo bloga darydavosi, dabar jau nieko - daug laiko praėjo :) O buvo taip: keliavom mes autobusu, inidškais serpentinais Himalajuose iš taško A į tašką B. Toks nuolatinis sukinėjimasis dideliame aukštyje bet kokio stiprumo skranduką pravirkdytų, o mano dar ne iš tų stipriujų, taigi sėdžiu aš, tiesi kaip styga, be galo karšta, o šaltas prakaitas pila, pabaltavusiais krumpliais įsikibus į sėdynės kraštus ir medituoju į skrandžio turinio pasilikimą savo vietoje. Staiga sustojame, nei miesto, nei stotelės, Indijoje tas normalu. Pasirodo kažkokiam kaimuky kalnuose žmonės švenčia vestuves, indiškose vestuvėse dalyvauja visas kaimas, o ir šiaip - mažiausiai keli šimtai žmonių, kad ir kaip varganai žmogeliai begyventų. Kuo daugiau žmonių vestuvių dienomis priimami ir pavaišinami - tuo didesnė sėkmė ir gerbūvis laukia jaunųjų. Taigi, sustabdė tą mūsų autobusą ir pradėjo vaišinti, kadangi vaišinti nelabai buvo iš ko, tai tiesiog simboliškai visus išlaipino ir apdalino stiklinaitėmis su ružavu skysčiu, vadinamu rožių vandens limonadu. Tas limonadas - tai tiesiog vanduo, rožių esensija ir daug daug cukraus, dar ir dažų žiupsnelis, nes toks ružavas jis neturėtų būti. Vanduo buvo šiltas (ir nelabai aišku iš kur), cukraus - daug, vienas + vienas = du - likusios dienos dalies beveik nepamenu, ir po to jau atvykus į tikslą, dienelę, kitą pragulėjau. Mano skrandis ilgai piktinosi tokiu deriniu.
O, bet, tačiau, bėgant metams, pajaučiau kad nei tas kvapas nei skonis jau nebesukelia man jokiu neigiamų emocijų ir pabandžiau paeksperimentuoti indiškame stiliuje :) Manau, pavyko puikiai.. Tas rožių vandenukas tokį teisingą cinkelį suteikia.. Kas ragavo norėjo dar :)
O viskas, kaip visada labai paprasta, pusvalanduką pamirkome saujelę anakardžių, nupylę vandenį susmulkinam, įberiam tiek pat kokosų drožlių - vėl sumalam ir medaus arba agavos nektaro pagal skonį, tada esminis ingridientas - keletą šaukštų rožių vandens, turi jaustis kvapas ir skonis, bet svarbu nepadauginti. Rožių vandens galima įsigyti indiškų prieskonių parduotuvėse, t.y. pas vaišnavus arba sveikuose produktuose turėtų būti.. Aš naudoju štai tokį (jei kam įdomu kaip užsisakyti iš šios parduotuvės, klauskit, padėsiu) bet manau galima pasidaryti ir pačiam mirkant rožių žiedlapius (kad vandenukas būtų rausvos spalvos) ir naudojant kelis lašelius tikro rožių eterinio aliejaus, štai čia be galo estetiškas video, vieno mano mylimiausių blog'ų, kaip tai pasidaryti.
Viskas, formuojam rutuliukus, voliojam kokoso drožlėse ir mėgaujamės su saule plaukuose ir gera knyga rankose :)
Fascinating, inspiring, environmental movie.. Must see.. About inner and outer journey, about wonderful nature worth saving.. about.. well, see for your own..:)
Žinoma, kažko tokio super šokiruojančio kaip Indijoj- čia nerasi :) nieks prie tavęs gatvėj nepuola ir nebando sukišti drato į ausį (taip, taip - buvo ir šitaip, ten pas juos vadinasi tokia ausų valymo paslauga, o kadangi angliškai nemoka, o ir šiaip triukšmas aplink didžiausias - tai net nebando atsiklausti prieš imantis veiksmų).. bet yra savų įdomybių :) pvz labai daug žmonių vaikšto su pižamom mieste ir naminėm šliurėm..:) visokiom tokiom ružavom pūkuotom..:) ne tai, kad keli žmonės - bet visur mieste pamatysi - pižama kokia raudona su širdutėm ar su meškiukais, megztukas koks ir tos tapkės.. :) o tapkės tai išvis jiems atrodo kad čia normali avalynė pilnavertė..:)
O dar šiandien pvz du žmonės pasiūlė man apsikeisti batais :) pradžioj galvojau kad bajeris tas "swap shoes"- bet jie labai rimtai netgi.. Nu ne pirmos jaunystės tie mano Teva sandalai, bet užkliuvo jiems kažkaip...
Arba būna pvz eini, nešiesi maišą mandarinų, valgai - prieina marokietis, kiša ranką į maišą - sako "can I?" nekaltu veidu, pasivaišina ir nueina.. :)
o ką - nieko...:) ir tikrai čia ne dėl biednumo kokio- mašinos geresnės nei Lietuvoj.. ir šiaip..:) tiesiog jie tokie..
Ir jeigu staiga išgirsti kad gatvėje visi ploja ir švilpia ir pritarimo šūksnius, lyg per futbolo rungtynes įmušus įvartį - gali būti, kad per futbolo rungtynes įmušė įvartį - o gali būti kad pradėjo lyti.. kaip kad dabar.. pirmą kartą, kol čia esu..:)
Na va.. Koks čia raw blog'as, jei dar nei vieno raw recepto neįdėjau.. Taip jau atsitiko, kad blog'o gimtadienis sutapo su kelionių-klajonių pradžia, o kaip žinia, kai be namų esi, sunkoka kokį virtuvinį šedevrą sukurti :) tenkinies mandarinais, apelsinais, avokadais, obuoliais, datulėm ir kitais gėriais jų neperdirbtam pavidale :) Bet vis dėl to, jau kelias dienas iš eilės susimeistravę ekspromtu savo viešbučio kamabariuky dubenį iš vandens bambalio lepinamės saločikėm.
Šios vienos mėgiamiausių - labai jau dera skoniai.. ir jos tokios subtilios, ale gourmet gaunas :)
Taigi - suplėšom vieną salotos galvą, supjaustom kelis burokėlius, vieną didelį apelsiną arba du (reikalo negadina), pusę čiliuko, kuokštelį kalendros (kas nemėgsta - galima dėt petražolių, kokių kitų žalumynų arba apsieit visai be jų), pašlakstom alyvuogių aliejum ir mėgaujamės..:)
Taigi, aš jau Maroke, kaip ir kodėl - čia jau kita ilga istorija, kuria gal kada pasidalinsiu :) Pirmas miestukas, kuriame atsidūrėm tą pačią naktį, keltu kirtę Gibraltarą - Chefchouen'as.. Labai labai ypatingas miestukas..:) Vertas pasakos :)
Seniai seniai..:) Gilioj jaunystėj, buvau pakibus ant mėlynos spalvos. "Pakibus" tiesiogine ir visom įmanomom to žodžio prasmėm :) Kelis metus iš eilės visi mano daiktai, drabužiai - nuo kojinių iki pirštinių, sagų, plaukų segtukų tiesiog privalėjo būt mėlynos spalvos. Tuo metu mėlyna, žydra, indigo ir visi jų atspalviai buvo artimiausia spalva mano mintims, nuotaikoms ir sapnams. Turbūt brangūs ir artimi dar atsimena tą, mėlynąjį periodą :)
Tai va. Po tiekos metų pagaliau atsidūriau mieste, kur lygiai taip pat - Viskas Mėlyna.
Namai, stogai, grindinio plytelės, taxi autumobiliai, sienos, langai, indai, paveikslai, nuo žemės iki dangaus - Mėlyna :) O jei trūksta mėlynumo dar visur gali nusipirkti mėlyno pigmento - šiaip - pasimėlyninti :)
Kartais beklaidžiojant tom gatvelėj apima jausmas, lyg bristum vandenyno dugnu. Ta mėlyna po kojomis, visur aplink ir virš galvos lyg įsupa tave į vėsų, laiką ir mintis stabdantį glėbį. Kur tiesiog noris prisėsti ir leisti tom bangom ristis, užlieti galutinai..Ramuma.. ramuma...
Žinoma, Chefchouen'as ne tik mėlynas, bet ir pilnas saulės, tinginiaujančių katinų, bei saldžios stiprios mėtų arbatos, kaip ir visi Maroko miestukai..
Skardis, nuo kurio matosi Afrika..Dieną vilioja kalnais, o naktį - žybsinčiomis uosto švieselėmis - signalizuoja, kviečia..atrodo, taip arti - perplauktum, jei išdrįstum..pff.. kas tas Gibraltaras - kažkokie 13 km..
Rytai pabunda meditaciniais, melodingais karvių varpelių dilindinimais...ir vakarai užmiega.. Lyg Alpėse.. - dilin dilin.. vis tyliai, nepertraukiamai, naktį ir dieną, tai iš vienos, tai iš kitos pusės.. tai, kartais atrodo - iš dangaus.. o pačios karvės galvoja, kad taip skamba jų mintys..
Kartkartėmis pasiseka pabendrauti su jūros daiktais.. Jie - begalo gražūs, tie jūros daiktai, beveik tobuli, nugludinti, suvienodėję - be aštrių kampų, be istorijos, praeities, susilieję su jūros kvėpavimu.. Ir nebesugebi atskirti stiklo šukės nuo smaragdo, ar gintaro, ar kažkokio nežinomo, dar neatrasto kosminio violetinio brangakmenio..
Kalnai čia kvepia edelvaisais, eukaliptais ir didžiuliais, išsikėtojusiais agavų žiedais.. Dar mandarinais kvepia.. rankos ir kišenės..:)
Bet ne taip saldžiai, kaip lietuviškas liepų lipčius, ir ne taip mėlynai, kaip mūsuos ežero vakaras..
Gera čia.. bet tik va širdis neiškeliavo, į traukinį nespėjo.. pasiliko.. Ten.. laukia pargrįžtant.. pavasariop su paukščiais..
Don't know about you, but I just love to find out - what grows naturally in the places I'm travelling. It's like free food :) - no planting, no taking care off - just find it and bite it :)
Here, in Andalusia, everywhere you go - you can see those big cactus trees, Spanish call them jumbos. They grow like weeds in Lithuania. One day, while clearing the garden, we had to destroy a lot of them with motor saw, it's not too easy, I can tell you :) Anyway - there is one good thing from those jumbos for sure (besides being beautiful and exotic) - they have those sweet red-orange fruits. Yesterday we were trying them out, and it tastes quite good. But, if you are travelling somewhere and happen to find one of those - be very careful not to pick it with bare hands - it looks harmless, but has those microscopic thorns (Donatas had a lot of work with the tweezers one evening :).
A new thing for me were nasturtiums as well. I mean, I knew they were eatable, but never tried one before. Well, here nasturtiums also grow everywhere - they are great in salads (leaves, flowers) and alone, and have that tasty a little bit radish flavor. These orange flowers grows in Lithuania as well, - so I suppose they can be grown in all the Europe, not only the warmer parts. Nasturtium is considered a herb too, the tea can help with lung or respiratory system problems.
I suppose everybody knows about the nettle and it's benefits. I use it in salads (especially young leaves) or juice them. I use to juice dandelions too, back in Lithuania. Dandelion juices are exceptionally helpful with the skin problems. You can put them in salads too - just leave in warm water for half an hour, to get rid of the bitter taste.
So much bushcrafting for now. :)
Buen provecho:)
Nežinau, kaip jūs, bet man visad smalsu, kas valgomo auga aplinkui, kai keliauju - tai juk maistas už dyką - nereikia sėti, prižiūrėti - tiesiog skink ir krimsk :)
Čia Andalūzijoje, visur kur bepažvelgsi - stūkso didžiuliai kaktusai - medžiai, ispanai vadina juos jumbo (suprask - diduliai:).Čia jie auga taip, kaip Lietuvoje piktožės (nors iš tiesų žinoma jokių piktžolių nėra ir būti negali - visos jos geros, valgomos, dažnai vaistinės žolytės). Vieną dieną, bevalydami sodą, turėjome daug jų nupjauti motoriniu pjūklų, ne taip jau ir lengva, kaip atrodo :) Bet tie džumbai (be to, kad gražiai ir egzotiškai išrodo), dar veda skanius oranžinius vaisius. Vakar išbandėm - visai neblogai. Tik, jei jūs kažkur keliaudami ant tokių užtaikysit, šiukštu, nebandykit skinti plikom rankom - atrodo nekaltučiai, bet padengti mikroskopiniais spygliukais (Donatas vieną vakarą daug darbo su pincetu apturėjo :).
Dar viena naujovė man buvo nasturtos. Žinojau, kad jos valgomos, bet prieš tai niekada neteko ragauti. Čia jos taip pat visur auga nesodinimos - labai skanu dėti į salotas (lapai, žiedai) arba tiesiog vienas skanauti. Jos tokios švelniai aštrokos, ridikėlių prieskonio. Nasturtos taip pat puikiai auga (auginamos) ir Lietuvoje, kaip dekoratyvinė gėlė, bet tai ta pati rūšis. O dar sako, pasigaminus jų arbačikę - palengvina plaučių ir kvėpavimo takų ligas.
Dilgėlę manau visi puikiai žino, kaip ir jos privalumus. Jauni lapeliai labai skanu salotose, taip pat galima spausti sultis. Lietuvoje aš taip pat spausdavausi sultis ir iš pienių - skaidrina veidelį, ir valgyt žinoma galima, patartina prieš tai pusvalanduką palaikyt šiltame vandenyje, kad ne tokios karčios būtų.
Tai tiek šiam kartui to išgyvenimo Andalūzijos gamtoje meno.
Gero apetito :)
So - what's the big plan?.. We flew from Lithuania (that's where I'm from :) to Faro, Portugal and hitchhiked to Spain. Right now I'm travelling through the Southern Spain volunteering in eco projects. Wwoofing so to say. If you don't know what wwoofing is, checkthisout. In few words - it's an opportunity to share your knowledge and experience helping in eco farms all over the world. You're getting food and roof in exchange for your help. But not only this - you're getting so much more :) - it's a kinda spiritual practise, I could say, like everything else in life..:) To try yourself, to try your dearest and nearest, to try what you are, what you can, and what you can't.. The most important to understand - what you really want..
Right now we are in Tarifa - the wind and surfing capital of Europe. We are living with Danny and Saira and helping them in clearing the garden and planting stuff. They have this big eco-farm, completely sustainable in the terms of energy with their wind mill and solar panels. Although they are not actually growing their own food, mainly I think because of other businesses aside (they have several casitas for rent all year round, like agricultural tourism, and Saira has her own veg restaurant in town), but they want to and they are getting there. :)
Our main food here are mandarins and oranges, it's a season in Spain. Although their twice more expensive as in Portugal, but tastes as good :)
Taigi, koks tas didysis planas?.. - Iš Lietuvos atskridome į faro, Portugalijoj ir atitranzavome į Ispaniją. Šiuo metu mes savanoriaujame eko projekte, Andalūzijoje. Taip sakant, wwoof'inam. Jei nežinote, kas tai yra, prašom pasiskaityti čia. Jei trumpai - tai galimybė dalintis savo žiniomis ir patirtimi (o kartais tiesiog rankomis ir fizine jėga :) ekologiniuose ūkiuose aplink visą pasaulį. Mainais už tokią pagalbą, jūs gaunate pastogę ir maisto, dažniausiai čia pat užauginto. Bet ne tik tai, iš tiesų gaunate žymiai daugiau. Tai lyg dvasinė praktika, kaip ir turbūt viskas gyvenime. Išbandyti save, artimą žmogų, suprasti, kas tu, ką gali ir ko ne.. O pats svarbiausias dalykas - ko iš tiesų nori.
Šiuo metu esame apsistoję Tarifoje. Europos vėjų ir bangletininkų sostinėje. Gyvename su Danny ir Saira, padedam jiems tvarkyti sodą ir sodinti įvairius dalykus. Jie turi didžiulį eko ūkį, visiškai save išlaikantį energijos prasme, su vėjo malūnu ir saulės baterijomis. Tik v akad jie patys maisto sau nelabai augina, pagrinde manau dėl to, kad apsikrovę kitais darbais (turi keletą ištisus metus nuomuojamų namelių, kaip kaimo turizmas, o Saira miestukyje tvarko nuosavą vegetariško maisto restoarnėlį), bet jie nori augintis ir jiems nedaug trūksta :)
Pagrindinis mūsų maistas čia - apelsinai ir mandarinai, šiuo metu Ispanijoje jų sezonas. Ir nors dvigubai brangesni nei Portugalijoje, bet ne mažiau skanūs.
This was made for sharing.. Thoughts, emotions, hugs - always something warm and lucid.. About what I love, what I care.. What keeps me going.. For today it's - raw food, yoga, permaculture, growing inside..All kinds of crafts.. And Travels.. Those changing places, smiles, roads never walked before.. Let the journey begin..:)
Čia atsiradau, kad dalintis.. Mintimis, jausmais, apsikabinimais - visada šiltai ir skaidriai.. Tuom, ką myliu, tuom, kas man svarbu.. Iš ko susideda mano dienos.. Šiandien tai - gyvas maistas, joga, gamta, augimas viduj.. Visokiausi rankdarbiai.. Ir kelionės.. Tos besikeičiančios vietos, šypsenos, niekad anksčiau neminti keliai.. Teprasideda..:)
