2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Odė skrebučiui su avokadu

Nežinau, kaip jūsų, bet, asmeniškai mano - vienas mėgiamiausių pusryčių yra skrebutis su avokadu. Apkritai, aš pusryčių maistus galėčiau valgyt tris kartus per dieną. Kartais ir valgau - esu tikra pusryčių fanė. O avokadų skrebučiai taip patinka, turbūt dėl to, kad juos galima ruošti skirtingai ir išgauti visai skirtingus skonius. Dėl to ir nusprendžiau pasidalinti tokiu paprastu receptu (nors čia bus du receptai viename), nes kiekvienas gamina avo skrebutį kitaip/savaip ir galbūt įkvėpsiu jus pabandyti mano variantus.
Man skaniausia gerai prinokusį avokadą išskobti šaukštu, pastatyti jo kalną ant apskrudintos duonos riekelės ir sutrinti tiesiog ant duonos šakute. Pačią duoną neseniai atradau avižinę, nes stengiuosi mažinti gliuteno vartojimą. Tai va, radau "Iki" prekybcentryje tokią, berods "Biržų duonos", duonelę visai be gliuteno (ji, tiesą sakant, skaniausia ką be gliuteno galima įsigyti paprastam LT prekybos centre), dar kepu savo duoną iš daigintų grikių, kažkada dalinausi, tačiau patobulintu receptu pasidalinsiu artimiausioje ateityje. Apie duoną tiek, tačiau skrebučio skanumą lemia ne duona ir net ne gerai prinokęs avokadas, kas išties labai svarbu, tačiau svarbiausia čia - pabarstukai, arba ką beriame/pilame ant viršaus.


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Arbatos ritualai

Kai prieš kelias savaites pasidalinau post'u apie kavos atsisakymą ir kuo aš ją keičiu, sulaukiau daug komentarų ir žinučių. Supratau, kad ne aš viena mėgstu siurbčioti kažką maloniai šilto ir kvepiančio vėsiais rudens vakarais prie knygos ar filmo.

Tiesą sakant, arbatos (taip, aš vis dar negeriu kavos ir jau nebeprisimenu jos kiekvieną dieną :) gėrimas man visada buvo toks vienas maloniausių ir paprasčiausių ritualų. 

Arbata, tai pertrauka tarp darbų ir veiklų, ji reiškia man - laiką sau, kai bent tas 15 minučių visai nebereikia skubėti, galima pamiršti planus, dienotvarkę, tiesiog būti, kvėpuoti arbata ir mėgautis jos šiluma, kuri mane visad sušildo ne tik fiziškai, bet ir dar kažkaip kitaip.. Viduje.. 

Arbata taip pat - draugystė, kažkas vienijančio, jungiančio su kitu žmogumi, lyg bendras susitarimas, lyg pažadas, kad va, susitikome ir skiriame vienas kitam ramaus laiko prie arbatos, vienas kito gyvenimui, kasdienybei ir bendrystei.

Oi kokia odė arbatai gavosi :) Ir vien dėl to, kad noriu pasidalinti su jumis visais savo karštais gėrimais, kuriais mėgstu mėgautis. Sarašiukas nuolat besikeičiantis, nes kaip ir maiste, vis mėgstu išbandyti naujus, netikėtus skonius ar derinius. Tačiau nuotraukoje matote viską, ką labiausiai pamėgau paskutiniu metu.


2019 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

vaikystės skonis

Sėdžiu virtuvėj apsupta iš orkaitės sklindančio, obuolių pyrago su cinamonu kvapo debesėlio.. Tik kad tai - ne pyragas. Tai - visai ne pyragas. Tai.. Toks receptas iš mano vaikystės, kuriuo seniai norėjau pasidalinti, bet vis neprisiruošdavau, nes na.. - tai jau taip paprasta, taip paprasta, kad atrodo net neverta pasidalinimo. Tačiau karts nuo karto vis sutinku žmonių niekada TO neragavusių, aikčiojančių, okčiajančių ir tada suprantu, kad vis dėlto reikia..

Praeitą savaitę sulaukusi svečiuose draugės for a sewing date, sugalvojau ją pavaišinti kažkuo paprastu po kelionės ir prie arbatos, nes vėliau planavom daryti labai jau fancy patiekalą - dvigubus burgerius su barbekiu padaže marinuotais portobello grybais, grybai gavosi kosminiai, bet šis post'as ne apie tai. Jis apie tokius keistus karštus sumuštinius. Na tikrai - receptas jums gali skambėt keistai, gal ir vaizdas ne kažką atrodo, bet drąsinu pabandyti, nes skonis - kaip obuolių pyrago, o pagaminama per kelias minutes ir tik iš kelių ingridientų. Su drauge tuos obuolinukus bevalgydamos prisiminėm ir kitus kultinius "ubagiškus" vaikystės receptus - batoną su grietine ir ant viršaus pabarstytu cukrum; juodos duonos kubelius su vandeniu ir cukrumi - ale saldžią sriubą, tada smulkiai pjaustytą svogūną su nerafinuotuotu saulėgrąžų aliejumi dažomą juodos duonos rieke. Dar prisiminėm karamelinius saldainius, kai pasemtą cukraus šaukštą, užlašinus šiek tiek vandens laikydavome virš ugnies, kol viskas susilydydavo į karamelę ir paskui, beveik visad nudegintais liežuviais (nes kas gi lauks, kol šaukštas atvės) - čiulpdavome. Net neabejoju kad ir jūs turite tokių vaiksytės receptų. Gal, žinoma, šiek tiek kitokių, ne tokių egzotiškų. Anyway... Štai kaip jie gaminami:


2018 m. spalio 24 d., trečiadienis

kreminė cukinijų ir kokoso pieno sriuba

Nežinau kaip jums, bet man atšąlus orams, atėjus jau tam tikram, rudeniškam, lietuviškam orui, visad norisi ko nors šilto ir jaukaus (ir skanaus). O dar visad norisi sunaudoti tas rudens gėrybes, kurių šiuo metu pilna, kaip kad cukinijas ir moliūgus, kad zanic nenueitų. Tai vieną dieną, beplanuodama ką gaminti pietums, įvertinus šaldytuvo turinį ir radus pradarytą skardinę kokosų pieno, kurį, kaip žinia, irgi reikia sunaudot greitai, šiek tiek paieškojus įkvėpimo internete radau, kad taip - cukinija su kokosų pienu labai net dera. Ir žinot ką - dera - ne tas žodis :)


2018 m. spalio 15 d., pirmadienis

mano dienos režimas laimingam, sveikam, energijos pilnam gyvenimui

Nežinau ar toks straipsniukas bus kažkam įdomus, o galbūt kaip tik įkvėps, bent jau taip veikia mane, kai žiūriu panašius video youtube arba skaitau kitų blogger'ių post'us.

Aš mėgstu turėti rutiną. Parašiau tą sakinį, perskaičiau ir pagalvojau, kad norėčiau turėti tos rutinos dar daugiau savo gyvenime. Daugeliui tai asocijuojasi su kažkuo neigiamu, nuobuodžiu, tačiau anglų kalboje pirmutinė šio žodelio reikšmė tiesiog - įprasta arba pasikartojanti veiksmų tvarka. Man, asmeniškai, rutina (arba režimas) reiškia struktūrą, stabilumą, o dienos rutina - visos dienos stuburą, ašį. O dar man rutina asocijuojasi su dalykais, kuriuos noriu daryti dėl kažkokių man svarbių priežasčių, kurių rezultatas gal ne visada išryškėja dabartyje, ir dėl to tai ne visada malonu ar lengva, tačiau tai lyg pamatas namo (arba gyvenimo) statyboje.

Mėgstu kai diena turi struktūrą ir stengiuosi, kad ji keistųsi kiek įmanoma mažiau net jei aš keliauju, atostogauju ar darau kažką neįprasto. Tuo pačiu mėgstu gyventi autentiškai ir spontaniškai, iš pajautimo. Todėl struktūrą turi tik mano rytai ir vakarai.

2018 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

papildai papildukai

Galbūt vasara ne pats tinkamiausias metas šitam straipsniui, bet kai ateina įkvėpimas tai ką jau bepadarysi. Noriu papasakoti, pasidalinti ir iš jūsų išgirsti apie papildus. Dabar, žinoma, patys geriausi papildai - sauja mėlynių tiesiai į burną. Tačiau neseniai turėjau šiokių tokių problemų su sveikata, manau pagrinde dėl streso ir daug kelionių, kurias gal reikėtų ir pristabdyt, bei permainų, kurias sukontroliuot sunkiau - ir labai stipriai padėjau sau be vaistų, bet vien papildų pagalba.

Aš šiaip apskritai labiau esu iš tų žmonių, kurie naudoja natūralius papildus, ta prasme kuo mažiau perdirbtus, pilnoje formoje - kaip kad pvz. įvairios sėklos (kanapių, linų sėmenų) ar spirulina, taip pat aišku išvis geriausia valgyti savo ar kitų gerų žmonių švariai užaugintą maistą, kuriame visko ko reikia yra ir nėra ko nereikia, tada gal visai nieko papildomo nebereikės. Tik deja ne visada pavyksta.. Ypač keliaujant, kaip jau minėjau ar jei reikia kokioj stovykloj, uždaroj bendruomenėje, mokymuose apsistoti, kur tiesiog tenka prisitaikyti - mano dažniausiai visos vasaros taip ir praeina.

Taigi yra keletas sukurtų, pagamintų, bet vistiek natūralių, iš gamtos papildų, kuriuos aš naudoju dėl skirtingų priežasčių ir noriu pasidalinti. 

Pirmiausia pavasarį ir rudenį stengiuosi sugerti antiparazitinį kompleksą, esu atradusi labai gerą kompaniją, kur vien tik žolelių pagrindu labai kokybiški papildai, juos atsivežu iš Ukrainos (beja už mėnesio vėl ten vyksiu ir galėsiu visiems norintiems taip pat atvežti, dar bus atskiras skelbimukas), tai tuos ir naudoju. Nuo jų iškart visad pajaučiu skirtumą - per kelias dienas išsivalo oda ir visiškai dingsta potraukis saldžiam skoniui, dėl to net neabejoju kad jie veikia, lygiai taip pat stipriai jaučiu, kai neturiu galimybės jų gerti. Daugiau priežasčių kodėl mums reikalinga gerti antiparazitinius papildus esu kažkada pasidalinusi štai čia.  

Kai stipriau nusilpsta imunitetas, ypač šaltuoju periodu, ir bando kabintis peršalimai pirmiausia ką darau - didelėm dozėm geriu natūralų vitaminą C. Jei turiu, tai aišku valgau daug spanguolių ar bruknių ar juodųjų serbentų uogų, bet jei neturiu - ieškau vitamino C išgauto ne cheminiu būdu, bet iš vaisių ar uogų miltelių. Paskutinį kartą gėriau tokį ekologišką vitaminą C iš acerolos vaisių, iš biovaistine.lt - labai patiko. Kitų firmų tokios sudėties turbūt Lietuvoje net ir neradau kur įsigyt. Anskčiau dar siųsdavau iš iHerb.com. bet paskui tas natūralus vitaminas C ten dingo. 

Karts nuo karto, kokį kartą į metus būna sugeriu pakuotę multivitaminų moterims. Šį pavasarį pabandžiau ekologiškus, natūralius vitaminus moterims Viridian vėlgi iš biovaistine.lt ir irgi labai patiko. Apskritai Viridian yra turbūt vienas iš nedaugelio brand'ų, kur galima įsigyti Lietuvoje - ekologiškų papildų iš natūralių šaltinių, iš maisto medžiagų. Pirmiausia, ką pastebėjau pradėjusi gerti šiuos Viridian papildus - ciklas sutrumpėjo du kartus ir tapo beveik nepastebimas, taip pat jautėsi dielis skirtumas ant odos. Kadangi tuo pačiu metu pavasarį naudoju daug laukinių žolių, vaistažolių su kokteiliais kitokio poveikio stipresnio nepajaučiau. 


2018 m. balandžio 16 d., pirmadienis

veganiškas bananinis pyragas be miltų, kiaušinių ir cukraus (ir jei norisi - be riebalų taip pat)

Mano vienas mėgiamiausių pyragų, kai norisi kažko skanaus, arba kai laukiu svečių, arba kai einu į  svečius ir ypač jei turiu nedaug laiko - taip, perskaitėt pavadinime - bananinis pyragas, arba bananinė duona, jei versti tiesiogiai iš anglų kalbos. Duona turbūt todėl, kad jo recepte beveik niekada nebūna cukraus, nes bananai priduoda visą reikiamą saldumą. Aš ilgą laiką naudojau tokį paprastą receptuką, o dažnai tiesiog gamindavau iš akies, kol visai netyčia, šiandien, užsinorėjusi kažko skanaus (argi ne taip prasideda visos gražiausios kulinarinės pasakos) ir norėdama sunaudoti ilgą laiką stovinčius spintelėje migdolų miltus, pagalvojau - kodėl gi ne? Ir gavosi tiesiog šedevras. O kad tas šedevras veganiškas, be jokio pridėtinio cukraus ar sirupo, be gliuteno - nuo to jis dar šedevriškesnis.