2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Dieviški šokolado ir burokėlių ir keksiukai

Šiuos keksiuksu pirmąkart ragavau pagamintus savo draugės Linutės ir jie iš tikrųjų buvo dieviški, be galo skanūs, sotūs ir sveikuoliški, nes didžiąją dalį miltų pakeičia burokėliai ir jų čia visai nesijaučia. Pamenu valgiau be sustojimo ir buvo gėda, kad nepalieku kitiems ir vistiek valgiau. Žinoma, mano draugė pasidalino receptu, bandžiau kepti juos keli kartus bet vis nesigaudavo, vis ne tokie... 

Kol supratau jog man tiesiog reikia susidraugauti su savo orkaite, t.y., atsitaikyti kepimo režimą, pvz. pastebėjau, kad kepiniai su miltais nemėgsta jei įjungtas fenas, jie neiškyla, subliūkšta. Todėl kepant skanėstukus dažniausiai naudoju orkaitės kaitinimą iš apačios, t.y. kaip senovinėse dujinėse orkaitėse būdavo, tada visą kepinį dedu šiek tiek aukščiau nei per vidurį ir puikiausiai gaunasi. Taip pat rekomenduoju nepamažint kepimo miltelių, jie čia labai svarbūs, nes keksiukuose (beja, galima kepti ir pyragą) daug burokėlių ir kepinys gaunasi sunkus, kad nesukristų, taptų puresnis - kepimo milteliai į pagalbą. O ką dar? Marš į virtuvę. 

2020 m. kovo 6 d., penktadienis

Šypsena - visada madoje

Šiandien noriu pasidalinti savo burnos higienos rutina bei viena stebukline (ir tikrai realia) istorija iš dantų gyvenimo :)

Su dantimis reikalų turėjau visada. VISADA. Nuo vaikystės. Ne tai kad reikalų, bet tikrų tikriausių siaubo istorijų. Esu įkandusi dantistei į pirštą. Esu prarijusi išrautą šaknį, nes tais senais laikais, rovė skaudžiai ir, jei reikėjo, – taip, kaip man – tris supuvusius pieninius dantis per kartą. Nuo vaikystės turėjau kreivus dantis, kuriuos paskui išsitiesinau breketais, tačiau pamenu visokias nelaimingas ir nepatogias plokšteles, nuolatinius vizitus pas odontologus. Pamenu, kai dar mokyklose buvo seselės ir dantistės kabinetai. Ir mama skambindavo auklėtojai, kad mane, penktokę, nuvestų, nes aš tiesiog neidavau. Nuvesdavo prie durų, ir taip aš pradėjau bėgt iš pamokų.

Žodžiu, tai man visada buvo jautri tema, ir dar dabar yra. Dėl to ypatingai kruopščiai atsirinkinėju specialistus, bet lygiai taip pat kruopščiai renkuosi burnos higienos priemones. Nes žinau to kainą.

Tai todėl vis dar naudojuosi plastmasiniu šepetėliu, nes kiek bandžiau suyrančių medinių – mano jautrūs dantys ir dantenos nesuprato ir atmetė. (Beje, jei žinote minkštų kokybiškų medinių šepetėlių – pasidalinkite komentaruose). Tas pats variantas buvo su dantų pasta – esu gaminusi pati iš kokosų aliejaus su soda; soda – mano dantims per daug abrazyvi, o kokosų aliejus tik apveldavo šepetėlį ir kažkaip nehigieniškai viskas jausdavosi, gal kažką ne taip dariau. Dar bandžiau valytis dantis baltojo molio milteliais, kramčiau indiško medžio šakelę... Žodžiu, išbandžiau daug, bet vis tiek kol kas man geriausia naudoti kokybišką, tvarioje pakuotėje dantų pastą. Dar vienas mano kriterijus – nenaudoju pastų su fluoru. Pastose naudojamas nenatūralus, susintetintas fluoras gali ištraukti fluorą iš pačio danties, tad naudojant daug metų, ir jei didesnė fluoro koncentracija – gali paveikti kaulus ir sąnarius. Taip pat jis veikia skydliaukę, sujaukia hormonus ir skatina kalcio praradimą. Galima rasti daug informacijos internete – kontraindikacijų yra daug daugiau nei aš čia parašiau.

Todėl atradusi kažkokią naują, mano reikalavimus atitinkančią dantų pastą, visad mielai išbandau. Prieš kelias savaites gavau dovanų – vokiškų NIYOK dantų pastų rinkinį ir galiu pasakyti, kad tai kol kas, man asmeniškai, geriausias kainos ir kokybės santykis iš to, ką esu bandžiusi. Pastos veganiškos, be fluoro, ekologiškos, nebandytos su gyvūnais, tvariose pakuotėse. Net ir pats siuntinys atėjo labai tvariai supakuotas.


2020 m. vasario 26 d., trečiadienis

Sotūs, veganiški sausainiai be cukraus

Šiuos sausainius kepiau jau daug daug kartų, su įvairiausiomis variacijomis ir iš pradžių net neplanavau dalintis blog'e. Nes.. na jie tokie.. tikrai skanūs.. bet paprasti.

Tačiau kai kepiau juos kokį spetintą kartą ir supratau, kad tikrai kepsiu dar ir dar - pamaniau, kad jie tikrai nusipelnė įrašo.

Kuom jie ypatingi? Pirmiausia nes be cukraus, arba su laaaabai mažu kiekiu cukraus. Vietoj jo naudojamos datulės ir agavų nektaras arba klevų sirupas.

Datulės bent jau man - yra kažkoks stebuklas. Aš jas valgau ir vienas, vietoj saldainių, kartais gardinu riešutų sviestu arba dedu į kokteilius. Datulės, nors ir tokios saldžios turi žemą glikemijos indeksą ir padeda sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje, taip pat dėl tos priežasties gali sumažinti kraujo spaudimą. Jos pilnos antioksidantų, geležies ir turi daug įvairių B vitaminų - nervų sistemos stiprinimui. 

Dėl tų datulių šie sausainiai labai sotūs. Be galo tinka pusryčiams ar įdėti vaikams į mokyklą, ar sau įsidėti į darbą užkandžiui. Jie minkšti, ne per daug saldūs ir labai maistingi.

2019 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Savaitgalio skaitiniai apie Simoną ir jos youtube kanalą

Man ne taip dažnai kyla noras bendrauti/draugauti/bendradarbiauti su kitais bloger'iais ar youtuber'iais.. Na, išskyrus, žinoma kelias artimas drauges, kurios irgi rašo internete.. Bet šiaip, dažniausiai įkvepia bendraminčiai iš užsienio.. 

Kol.. Nesuradau Simonos youtube kanalo! Pažiūrėjau iš eilės kelis video ir mane taaaaip įkvėpė. Simonai 15 metų, ji gyvena Vilniuje, yra veganė, mėgsta keliauti, domisi zero waste, tvarumo idėjomis, dalinasi savo stebuklinga kasdienybe, produktyvo tips'ais, medituoja ir daro jogą.. Bet tiesiog labiausiai patiko - kad ji toks paprastas ir fainas žmogus, atsimenu pradėjau žiūrėt ir sakau sau - "ei, Ieva, na ko tu gali išmokti iš penkiolikmetės?" Pasirodo o-ho-ho kiek daug :)  Pvz., ji pasakojo apie save, kaip supratau labai gerai mokosi ir viskam randa laiko, ir buvo klausimas iš jos sekėjų - "kas tave motyvuoja", ir ji sako - " aš pati save maotyvuoju, aš tiesiog žinau, kokia noriu būti ateityje, kur noriu nueiti ir tada galvoju - ką aš dabar galiu padaryti dėl to šiandien, kad tai pasiekčiau, kad tokia tapčiau". Tai man buvo wau. Taip pat dar labai patiko neseniai instagrame jos pasidalinta idėja - pradėti dieną nuo žodžių "aš pasirenku", ir taip įnešti į tą dieną daugiau sąmoningumo ir atsakomybės, pvz. aš pasirenku šiandien neskubėti ir pan. Ir ką - iš tiesų veikia, kažkaip prisimeni tą pasirinkimą dienos eigoje ir nu.. neskubi :)

Dėl to nusprendžiau šiek tiek ją pakalbinti, pasidalinti su savo skaitytojais, kokių nuostabių ir įkvepiančių jaunų žmonių yra Lietuvoje. Ir labai apsidžiaugiau, kai Simona sutiko pabūti mano blog'o viešnia ir atsakyti į kelis klausimus. Tikiuos ir jums bus įdomu.


Foto iš interneto - tiesiog atspindinti draugystę :)

2019 m. gruodžio 3 d., antradienis

Tobulas veganiškas bananų pyragas (arba bananų duona)

Kas daugiau, nei pyrago kvapas pasklidęs po visus namus (o kartais net ir už jų durų),  gali sušildyti tą kartais niūroką lietuvišką rudenį. 

Šį patiekalą gaminu jau seniai ir galbūt kažkada jau dalinausi receptu, tačiau tik visai neseniai, pagaliau pavyko iškepti tą idealų pyragą, idealių saldumo ir purumo proporcijų, idealaus iškilimo ir.. idealaus skonio. Lyg to būtų maža - pyragas drėgnas, švelnus ir sveikuoliškas. Ko daugiau norėt!


Į pyragą galima dėti mažiau saldumo (arba visai nedėti) ir valgyti pusryčiams, kaip saldžią duonelę paprastai, o galima ir paskrudinti - tada tepti žemės riešutų sviesto, veganiško sviesto ar kokios uogienės. Galima daryt grynai pagal receptą ir mėgautis sveiku, skaniu desertu namuose ar nusinešus svečiuose.

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Odė skrebučiui su avokadu

Nežinau, kaip jūsų, bet, asmeniškai mano - vienas mėgiamiausių pusryčių yra skrebutis su avokadu. Apkritai, aš pusryčių maistus galėčiau valgyt tris kartus per dieną. Kartais ir valgau - esu tikra pusryčių fanė. O avokadų skrebučiai taip patinka, turbūt dėl to, kad juos galima ruošti skirtingai ir išgauti visai skirtingus skonius. Dėl to ir nusprendžiau pasidalinti tokiu paprastu receptu (nors čia bus du receptai viename), nes kiekvienas gamina avo skrebutį kitaip/savaip ir galbūt įkvėpsiu jus pabandyti mano variantus.
Man skaniausia gerai prinokusį avokadą išskobti šaukštu, pastatyti jo kalną ant apskrudintos duonos riekelės ir sutrinti tiesiog ant duonos šakute. Pačią duoną neseniai atradau avižinę, nes stengiuosi mažinti gliuteno vartojimą. Tai va, radau "Iki" prekybcentryje tokią, berods "Biržų duonos", duonelę visai be gliuteno (ji, tiesą sakant, skaniausia ką be gliuteno galima įsigyti paprastam LT prekybos centre), dar kepu savo duoną iš daigintų grikių, kažkada dalinausi, tačiau patobulintu receptu pasidalinsiu artimiausioje ateityje. Apie duoną tiek, tačiau skrebučio skanumą lemia ne duona ir net ne gerai prinokęs avokadas, kas išties labai svarbu, tačiau svarbiausia čia - pabarstukai, arba ką beriame/pilame ant viršaus.


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Arbatos ritualai

Kai prieš kelias savaites pasidalinau post'u apie kavos atsisakymą ir kuo aš ją keičiu, sulaukiau daug komentarų ir žinučių. Supratau, kad ne aš viena mėgstu siurbčioti kažką maloniai šilto ir kvepiančio vėsiais rudens vakarais prie knygos ar filmo.

Tiesą sakant, arbatos (taip, aš vis dar negeriu kavos ir jau nebeprisimenu jos kiekvieną dieną :) gėrimas man visada buvo toks vienas maloniausių ir paprasčiausių ritualų. 

Arbata, tai pertrauka tarp darbų ir veiklų, ji reiškia man - laiką sau, kai bent tas 15 minučių visai nebereikia skubėti, galima pamiršti planus, dienotvarkę, tiesiog būti, kvėpuoti arbata ir mėgautis jos šiluma, kuri mane visad sušildo ne tik fiziškai, bet ir dar kažkaip kitaip.. Viduje.. 

Arbata taip pat - draugystė, kažkas vienijančio, jungiančio su kitu žmogumi, lyg bendras susitarimas, lyg pažadas, kad va, susitikome ir skiriame vienas kitam ramaus laiko prie arbatos, vienas kito gyvenimui, kasdienybei ir bendrystei.

Oi kokia odė arbatai gavosi :) Ir vien dėl to, kad noriu pasidalinti su jumis visais savo karštais gėrimais, kuriais mėgstu mėgautis. Sarašiukas nuolat besikeičiantis, nes kaip ir maiste, vis mėgstu išbandyti naujus, netikėtus skonius ar derinius. Tačiau nuotraukoje matote viską, ką labiausiai pamėgau paskutiniu metu.