2016 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

žalumynų pagardas žiemai (termiškai neapdorotas)

Aš turiu tetą Lionę, iš tikro tai - Eleonorą, ji - mano mamos sesė. Ji, kaip ir aš yra paveldėjusi savo amžinatilsį mamos, mano močiutės gyslelę daržui, sodui, sodinimui ir auginimui. Pamenu, dar nuo vaikystės, tetos didžiulį klestintį sodą, pamenu kuriame kamputy augdavo žemuogės, ir jų būdavo visada, pamenu žalių žirnelių eiles - ko gi daugiau vaikams bereikia, pamenu raudonus obuolius svarinančius šakas, pamenu, kad pas ją visad būdavo labai maži, tik minimalūs ploteliai paprastos žolytės, o kiek akys užmato - visur kažkas nokdavo, sirpdavo, žydėdavo, kvepėdavo. Labai gerai pamenu tą jausmą jos sode - kiek visko daug ir visko užtenka. Toks visiškas lietuviškas rojaus sodas pas mano tetą Lionę. Kai jau paaugau, pradėjau su teta dalintis sėklomis, ji visad mėgsta kažkokių įdomių, keistesnių augaliukų pasisodint, kažko naujo, nematyto, neragauto. O dar mano teta - pati pirmoji iš mano giminės rato besidominti sveika gyvensena, badavimu, sulčiavimu, organizmo valymu ir panašiais dalykais. Taip, žinau, man labai pasisekė :) Tikrai pasisekė, nes kiekvieną kartą apsilankius, žiū jau teta kažką man į kuprinę krauna - tai gabalą cukinijos, moliūgo ar prieskonių kokių, tai obuolių tai uogų. O kartais iš jos grįžtu su lauknešėlių stebulingų receptų.

Vienu tokiu, paskutiniu, labai labai noriu su jumis pasidalinti. Jam gaminti šiuo metu - pats metas. Kaip tik derlius lietuviškų žalumynų darželiuose linguoja. O jei nelinguoja, vistiek kaip tik aplink šį metą, galima rasti pigiau mas močiutes turgeliuose nusipirkti. O receptas - tokio lietuviškojo pesto padažo, pagardo iš bazilikų, petražolių ir krapų. Skonis - reiks tvardytis, kad liežuvio nepraryt. Pažadu :) Panaudojimas - begalinio universalumo, galima naudoti ir kaip padažą salotoms, ir su daržovėm ir su makaronais labai tinka. Žodžiu, tikrai siūlau pasigaminti. O dar labai svarbu, kad šis padažas nevirtas ir nekeptas, tiesiog šaldytuve jį reiks laikyti.


2016 m. liepos 19 d., antradienis

žaliosios matcha arbatos ledai su šokolado gabaliukais

Vis dėl to vasara, kad ir ką termometras besakytų. O ko norėt - gi ne Ispanija čia - Lietuva. Betgi galima ir tokia vasara pasidžiaugti. Tokia, ne per daug karšta vasara, su puse puodelio šilto, vasarinio lietaus pakrapinimo per dieną labai tinka dviračių žygiams. Tinka kelionėms aplankant lietuviškas įdomybes, muziejus, parkus, pilis :) Labai tinka knygų skaitymui hamake, ištiestame tarp obelų, užsiklojus tuo languotu močiutės pledu. Tokia vasara tinka visiems tiems patiems dalykams - mažiems džiaugsmeliams, uogų nudažytiems pirštams, vaivorykštėms, grybų kvapo samanų glostymams ir.. ledams. Taip - ledams! Ledams, kuriuos galite pasigaminti per kelias minutes, turėdami kameroj tik vieną, pagrindinį ingridientą - šaldytų bananų. Žinoma, jei norite stebuklingesnių ledų, reikės dar kelių dalykų, bet tik kelių. Šiandien siūlau pasivaišinti žaliosios matcha arbatos ledais su mėtomis ir juoduoju šokoladu. Pažadu vasara iškart pasidarys labiau vasariška :)


2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Ieva bando: The Urban Garden sulčių programa

Aš labai mėgstu sultis. Net ir dabar, kai rašau šias eilutes, man iš dešinės oriai pūpso litras žalių, gaivių ir vėsių. Mano mėgiamiausių - iš naminių agurkų, obuolių, žalumynų (šiandien dėjau kale'ų, mangoldų, morkų lapų), pusės citrinos ir galiuko imbiero. Būna kartais, kad pamirštu savo sulčiaspaudę kelioms dienoms ar net savaitėms, bet visada, visada vėl prie jos grįžtu. Tiesą pasakius, geriausiai savo kūne jaučiuosi būtent kai geriu tik sultis. Taip žinoma labai dažnai nebūna, bet pasitaiko. Kiekviena pavasarį ir rudenį, keičiantis sezonams visada bent savaitę ar dešimt dienų ištaikau, taip pat skelbiu iššūkį čia, tinklaraštyje, kuriame gali prisijungti visi norintys savaitei, dienai ar trimis. Dalinamės receptais, nuotraukomis, įkvėpimais, klausimais - visada lengviau ir linksmiau kai yra palaikymo komanda :) 

Apie savo sulčiavimo patirtis jau esu rašiusi, taip pat, kaip ir apie sulčių naudą, tad labai pasistengsiu stipriai nesikartoti, bet šiek tiek, keliais sakiniais, kuom sultys ypatingos ir ką jos mums daro, manau reikia. Tuo labiau, kad visai neseniai, sulaukiau komentaro, kad tos sultys išvis nieko gero, geriau valgyt cielas vaisius ir daržoves. Taip, sutinku, tačiau sultys tinka vienu atveju, vaisiai ir daržovės - kitu. Galima juos derint kartu, o dar yra toks dalykas kaip sulčių pasninkas - ką aš ir dariau praėjusį savaitgalį. Kad išsivalyti/perkraut organizmą, arba sergant - galima pabadauti arba gert tik sultis. Sultys, būtent be ląstelienos praktiškai visai neatima energijos iš organizmo jas virškinant (šiaip, mes sunaudojame tam 60 proc. energijos) ir ta energija gali būt panaudota toksinų šalinimui ir ląstelių regeneracijos procesams. Sultys lyg vaisių ar daržovių kraujas - eina tiesiai į mūsų kraują. Žymus jogos mokytojas Yogananda, prieš keletą metų viešėjęs Lietuvoje bet jau iškeliavęs anapus, viešnagės metu buvo 104 m. ir pilnas jėgų, o jo pagrindinis maistas buvo apelsinų sultys ir vanduo, jis tiesiog perpjaudavo apelsinus pusiau ir išščiulpdavo sultis. Tai pats švariausias ir mažiausiai apkraunantis, apsunkinantis maistas žmogui. Be to, spaudžiant sultis lėtaeige sulčiaspaude, net jei ne iš ekologiškų vaisių/daržovių, didžioji dalis toksinų lieka išspaudose.

O dar - praeitą savaitę sulaukiau draugų iš Italijos, kurie ypatingai domisi sulčiavimu, patys daug sulčiauja ir taip pat praktikuoja pranalvalgystę. Tai jau atskira tema, bet įkvėpimo gavau nemažą dozę, to pasekoje praeitą savaitę sulčiavau kas antrą dieną, labai nenorėjau to nutraukti ir savaitgaliui atėjus, tačiau turėjau važiuoti į Vilnių, į seminarą, kur ruoštis sultis galimybės nebuvo. Bet čia išgelbėjo The Urban Garden ir jų sulčių programos. Išsipildė mano dar nebuvusi įgyvendinta svajonė - sulčiavimas be vaisių/daržovių plovimo, pjaustymo, o svarbiausia - be sulčiaspaudės valymo kelis kartus per dieną :)

2016 m. liepos 11 d., pirmadienis

dvi natūralios valymo priemonės visiems namams

Įkvėpta Bea Jhonson knygos "Zero Waste Home" noriu pasidalinti ir paskatinti pakeisti savo visas įmanomas namų valymo priemones į du dalykus, kurie tikrai gali visą tą krūvą chemijos atstoti, jie yra natūralūs, tausojantys gamtą produktai ir juos galima įsigyti be plastiko, o gal ir visai zero waste, bet aš dar neradau kur :)

Taigi, pristatau:

2016 m. liepos 1 d., penktadienis

kompostas

Tema, gal ne visai susijusi su sveika gyvensena ir tikrai ne receptas, bet užtat labai susiję su sąmoningu gyvenimu, ekologija ir todėl tikiuos, kad bus įdomu, bei naudinga.

Nepasakosiu kuom kompostavimas, bei jo produktas - natūrali trąša humusas, naudingas žemei ir daržininkams, nes tai galite pasiskaityti internete. Tačiau pasidalinsiu svao kompostavimo istorija. Aš kompostuoju jau labai seniai, taip seniai, kad net negaliu atgaminti nuo kada, galbūt 5-6 metus, gal ir daugiau. Kompostą metu į nedidelį sandariai užsidarantį kibirėlį. Kurį, kai prispildo, pilu į komposto dėžę.

Gyvenu bute, bet mano tėveliai turi žemės, sodą ir daržą, kur nuolat stovi kelios dėžės kompostui. Neturiu mašinos, tad kartais tenka tą kompostą nešti ar vežti dviračiu. Pamenu neseniai čia buvo vienas iš tokių atvejų - susikroviau viską į kuprinę ir išėjau, mano tėvai gyvena maždaug trys kilometrai nuo ten, kur gyvenu aš. Einu pamenu ir šovė mintis - jei kas pažiūrėtų, ką aš nešu, kad aš pilną kuprinę realiai šiukšlių prisikrovus, maisto atliekų, ne pirmos dienos, ačiū dievui, kad kibirėlis sandarus - na niekas nesuprastų. O man jau - tai savaime suprantamas dalykas. Ir netingiu, ir nesunku, nes tai tik įprotis. Kaip ir praktiškai bet kas - ką mes darome. Reikia tik noro, motyvacijos, priežasties tą į protį išsiugdyti, o paskui jau viskas lengva ir paprasta pasidaro. Bute kompostuoti tikrai nėra sunku, kibirėlį galite pasistatyti po kriaukle arba ant žemės šalia tos vietos, kur gaminate. Jei jis sandariai užsidaro jokių nepatogumų, blogo kvapo nejausite.

Bet vistik kyla klausimas, kodėl aš nešu tą kompostą tris kilometrus?