Senoji Kūčių reikšmė ir žaliavalgiška Kūčia

Likus porai savaičių iki gražiausių žiemos švenčių, noriu pasidalinti su jumis tikru, senoviniu, žaliavalgišku šių švenčių patiekalu - Kūčia. Šiuo receptu spirgu jau nuo praeitų metų, kai gaminome ukrainietiškuose namuose, o belankydama šių kraštų giminaičius prisiragavau įvairiausių jos versijų. Pas mus Lietuvoj, bent mūsų krašte aplink Jonavą, ji nelabai populiari. O veltui, juk tai senovinis, labai svarbus, pagrindinis Kūčių patiekalas. Beje, originaliai žaliavalgiškas ir dar labai skanus :)

Nors buvau apie jį kažką girdėjus, kažkur skaičius, tačiau paragavau jo pirmąsyk tik atvykus čia į Ukrainą. Taip įdomu iš tiesų, pas mus daug tų papročių išlikę knygose, o čia jie gyvi, švenčiami, nepamiršti. Ir Kūčia ir kalėdojimas ir kalėdų giesmės prie stalo. Viskas bendra, lietuviška. Net keista :)

Taigi, senovės lietuviai švęsdavo ne krikščionišką šventę, bet žiemos saulėgrįžą. Gruodžio mėnesį, po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta. Bet iki tikro grįžimo dar  vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriančios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasaulio tvarkos kūrimąsi.

Prie Kūčių stalo žmogus turėtų sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais, dovanojamos skriaudos. Reikėtų vengti žodžio "aš", o daugiau naudoti "mes". Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas - taip pat senovinė, keliolikos tūkstančių metų prieššventinė tradicija, pirtis.

Puošiami namai, tačiau ne vargšėm, nukirstom eglutėm, kurių man nuo vaikystės buvo gaila. O kabinami pinti "sodai", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, "saulutės". Kaišiojamos pušų, eglių ir kadugio šakelės. 

Uždegama daug šviesų, žvakių. Nes Kūčios buvo ne tik saulėgrįžos, bet ir Gabijos - ugnies šventė. Šeimos nariai rinkdavosi prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.Taigi, Kūčios senovėj būdavo grynai žaliavalgiškos. Ant stalo taip pat negalėjo būti jokių mirties produktų - mėsos, žuvies, kiaušinių.

Vat ir atkeliavome prie šventinių skanumynų. Mane pamokė, o aš jus pamokysiu, kaip greitai nesunkiai Kūčių stalo puošmeną ir pagrindinį patiekalą pasigaminti:

• Susidaiginkite kelias saujas kviečių (galima ir miežius naudoti) (kas niekad nedaiginot - labai paprasta, perplautus grūdus užmerkite per naktį, paskui perplaukite ir palikite jau be vandens - taip perplaudinėkite ryte ir vakare, kol pasirodys kelių milimetrų daigeliai, paskui galima laikyti šaldytuve, kad pristabdyti dygimo procesą);
• Užmerkite puodelį aguonų 12 val., praplaukite, sutrinkite/sugrūskite/sumalkite, kaip kam patogiau;
• Sumaišykite kviečius ir aguonas medumi (netikru medumi, agavos sirupu) saldintame šaltinio vandenyje, kad ne per skysta būtų. Vanduo nusidažo ir aguonų pienu tampa. 
• Gardinkite skaldytais riešutais, geriausia, kurie pas mus auga - lazdyno, Ukrainoj graikiški populiarūs ir mirkytom razinom. Viskas :) 

Tikslių proporcijų nerašau, nes priklauso nuo valgančiųjų kiekio, viską darome pagal skonį. Kūčia patiekiama moliniame inde, stalo viduryje ir ja vaišinąmasi visą šventinį laikotarpį, o Kūčių naktį būtinai paliekame su švariu šaukštu ir dubenėliu ant stalo - protėviams pasistiprinti.

Šviesaus, šilto, jaukaus ir ramaus jums pasiruošimo šventėmis. Apkabinu :)
p.s. Pasidalinkit, kokiu savo firminiu sveiku patiekalu planuojat per šventes artimuosius pamalonint?..

Rašydama naudojausi informacija iš šio puslapio:
http://www.baltai.lt/?p=11293