Kadangi čia, pas mus Ukrainoje, yra labai didelis kainų skirtumas tarp vaisių bei daržovių sezono ir nesezono metu; kai jau būna tas sezonas, tai stengiamės prisikaupti atsargų. Paprasčiausias ir labiausiai vitaminus išsaugojantis konservavimo būdas - džiovinimas. Tai mes ir džiovinam :) Oi džiovinam :)
Bėda ta, kad paskui tiek tų pridžiovintų dalykų, kad nespėjam valgyt. O džiovinam tai abrikosus, šilkmedžio uogas, slyvas, obuolius, kriaušes, melionus, arbūzus, cidonijas, vyšnias, tai pat įvairias žoles - petražoles, špinatus - žieminiams kokteiliams.
Tai va, žiūrėdama į po stalu stovinčius trilitrinius stiklainius su visu šituo gėriu (pats paprasčiausias ir lengviausias būdas laikyti džiovintas gėrybes - stiklainyje su aprištu popieriumi vietoj dangtelio - taip viskas kvėpuoja, nepelyja ir neužsiveisia visokių nepageidaujamų valgytojų), artėjant pavasariui, supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir ne kažką - o valgyti.
Ir čia prisiminiau, kad esu ragavusi nuostabių sulčių iš džiovintų abrikosų. Taip taip, būtent iš džiovintų.
Himalajų vidury, Lhadako karalystės sostinėje Leh. Džiovintų abrikosų ir šaltalankių sultys ten - praktiškai vienintelis įmanomas vitaminų šaltinis, nes ten, smėlynuose, kalnų apsuptyje ir dideliame aukštyje labai mažai kas auga. Apie tokias sultys skaičiau Lonely Planet, dar iki ten apsilankydama ir be galo norėjau paragauti :)
Bėda ta, kad paskui tiek tų pridžiovintų dalykų, kad nespėjam valgyt. O džiovinam tai abrikosus, šilkmedžio uogas, slyvas, obuolius, kriaušes, melionus, arbūzus, cidonijas, vyšnias, tai pat įvairias žoles - petražoles, špinatus - žieminiams kokteiliams.
Tai va, žiūrėdama į po stalu stovinčius trilitrinius stiklainius su visu šituo gėriu (pats paprasčiausias ir lengviausias būdas laikyti džiovintas gėrybes - stiklainyje su aprištu popieriumi vietoj dangtelio - taip viskas kvėpuoja, nepelyja ir neužsiveisia visokių nepageidaujamų valgytojų), artėjant pavasariui, supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir ne kažką - o valgyti.
Ir čia prisiminiau, kad esu ragavusi nuostabių sulčių iš džiovintų abrikosų. Taip taip, būtent iš džiovintų.
Himalajų vidury, Lhadako karalystės sostinėje Leh. Džiovintų abrikosų ir šaltalankių sultys ten - praktiškai vienintelis įmanomas vitaminų šaltinis, nes ten, smėlynuose, kalnų apsuptyje ir dideliame aukštyje labai mažai kas auga. Apie tokias sultys skaičiau Lonely Planet, dar iki ten apsilankydama ir be galo norėjau paragauti :)
Ir ką - ne veltui joms tiek ditirambų kelionių vadovuose skirta. Ir skonis, ir aplinkos autentiškumas ir lhadakietės mergaitės šypsena, viskas matyt lėmė, kad po tiek metų, aš jų nepamiršau :)
Realiai tai net nėra kažkokio tai recepto. Viskas labai paprasta. Džiovintus vaisius, šiuo atveju, abrikosus (aišku geriausia naminius arba ekologiškus) užmerkiam per naktį, vandenuko nenupilkit - paskui panaudosim. Toliau yra du variantai:
- Išmirkytus abrikosus, kartu su vandeniu, kuriame jie mirko - suplakame blenderyje (čia geresnis būdas, bet aš blanderio neturėjau);
- Išspaudžiam juos lėtaeige sulčiaspaude, vis dapildami vandens. Tirščius galima panaudoti žaliavalgiškiems energijos batonėliams, ar sausainiams.
Viskas. Gautas tirštas, kvapnias sultis galime dar praskiesti vandeniu ir norui esant pasaldinti, nors aš nesaldinau ir taip be galo be krašto skanu :) Manau, kad visus kitus džiovintus vaisius irgi galima lygiai taip paruošti.
O dabar, pasakojimas tęsiasi toliau...Tiems, kas skaityt netingi, kas kelionių pasakas mėgsta :) Skiriu jį Vilijai.. Įkvėpimui ;)
Lhadake lankiausi pirmosios savo kelionės po Indiją metu. Apie tą Himalajų apsuptą ir atokią valstybėlę nieko prieš nežinojau, tiesiog ten vienas iš mano bendrakeleivių vyko mokytis bei praktikuoti Tibeto medicinos pas tibetietį gydytoją.
Lhadakiečiai rasiškai, išvaizda, kalba ir papročiais žymiai arčiau Tibeto nei Indijos, o ir tas Tibetas visai šalia jiems, tik už kalnų. Kažkada matyt buvo viena tauta.
Patekti ten, kertant kalnus, galima tik tris mėnesius per metus - vasarą, o kitu metu - tik oru, nes kalnuose nusileidžia žiema ir nei tu išbrisi, nei pravažiuosi. Iš tiesų tai, ir vasara taip pasitaiko, kad ta žiema nei iš šio nei iš to nusileidžia. Aišku kad man, su mano sėkme ir amžinu nuotykių pritraukimo taip ir atsitiko :)
Į Lhadaką patogiausia važiuoti iš tokio miestuko Manali, Himalajuose, ten vyksta autobusai arba galima išsinuomuoti džipą. Taip mes ir padarėm, nors išsinuomuoti džipą skamba prabangiai, bet realiai jį tiesiog prigrūda keliautojų, kiek telpa ir prabangos ar patogumo ten maža, tiesiog šiek tiek greičiau nei autobusu.
Tai va. Pirmiausia siaurame kalnų perėjos kelyje mus pasitiko apvirtęs sunkvežimis. Iš vienos pusės - kalnas, iš kitos - upė. Aplink jį indai porą valandų tupinėjo, vaikštinėjo ir tarėsi ką daryti, paskui dar po poros val. kažkas atvažiavo ir nutraukė jį, sugaišom gerą pusdienį.
O dabar, pasakojimas tęsiasi toliau...Tiems, kas skaityt netingi, kas kelionių pasakas mėgsta :) Skiriu jį Vilijai.. Įkvėpimui ;)
Lhadake lankiausi pirmosios savo kelionės po Indiją metu. Apie tą Himalajų apsuptą ir atokią valstybėlę nieko prieš nežinojau, tiesiog ten vienas iš mano bendrakeleivių vyko mokytis bei praktikuoti Tibeto medicinos pas tibetietį gydytoją.
Lhadakiečiai rasiškai, išvaizda, kalba ir papročiais žymiai arčiau Tibeto nei Indijos, o ir tas Tibetas visai šalia jiems, tik už kalnų. Kažkada matyt buvo viena tauta.
Patekti ten, kertant kalnus, galima tik tris mėnesius per metus - vasarą, o kitu metu - tik oru, nes kalnuose nusileidžia žiema ir nei tu išbrisi, nei pravažiuosi. Iš tiesų tai, ir vasara taip pasitaiko, kad ta žiema nei iš šio nei iš to nusileidžia. Aišku kad man, su mano sėkme ir amžinu nuotykių pritraukimo taip ir atsitiko :)
Į Lhadaką patogiausia važiuoti iš tokio miestuko Manali, Himalajuose, ten vyksta autobusai arba galima išsinuomuoti džipą. Taip mes ir padarėm, nors išsinuomuoti džipą skamba prabangiai, bet realiai jį tiesiog prigrūda keliautojų, kiek telpa ir prabangos ar patogumo ten maža, tiesiog šiek tiek greičiau nei autobusu.
Tai va. Pirmiausia siaurame kalnų perėjos kelyje mus pasitiko apvirtęs sunkvežimis. Iš vienos pusės - kalnas, iš kitos - upė. Aplink jį indai porą valandų tupinėjo, vaikštinėjo ir tarėsi ką daryti, paskui dar po poros val. kažkas atvažiavo ir nutraukė jį, sugaišom gerą pusdienį.
O paskui jau, pakilus dar aukščiau, mus pasitiko štai kas:
Sniegas, pūga ir absoliučiai nepravažiuojamas kelias. Verta paminėti, kad mes buvome su šortais ir sandalais, iš vasarinės Indijos vis dėl to vykome. Aukštį ten irgi matote. Vairuotas pasakė, kad niekur nevažiuosim, jei nenorim nuo kalno nuslysti. Mes aišku nenorėjom - kalnas vis dėlto aukštokas. Taigi šiaip ne taip privažiavom prie tokių kelių jurtų, šalia kelio - ne kaimelio, bet tiesiog vietinių įrengtų mažyčių parduotuvyčių, tiems, kas kalnus kerta. Ir nakvojom ten.
Tada pirmą kartą gyvenime susidūriau su aukščio liga. Ir galiu pasakyti, kad tikrai ne juokas. Realiai tai nieko per daug neatsimenu, tos nakties nakvynės, tiesiog jau vakare pradėjo atsijunginėti sąmonė ir be galo, be krašto pykino. Dar plius - plyštanti galva. Štai taip maždaug ji ir veikia - atrodo, kad mirsi, bet sunkiai tai suvoki, nes galva, nei atmintis, nei protas beveik neveikia.
Kažkaip, ačiū Dievui rytas atėjo ir audra nurimo. Pabudau tikrąja to žodžio prasme užklota kilimais, na visi ten taip miegojo, o ant tų kilimų šokinėjo nuolatiniai jurtos gyventojai - galvokim, kad pelytės, bet iš tiesų tai žiurkės ten buvo. Joms gi irgi šalta. Tą aukščio ligą jaučiau dar kelias dienas po to ir nusileidus nuo kalnų, na tikrai nenorėčiau pakartoti.
Už tai vaizdas jau pradėjus leistis beveik atperka viską :)
O pačiam Lhadake praktiškai visada šviečia saulė, ten debesys atslenka labai retai, dėl aplink juosiančių kalnų. Žydras žydras dangus ir smėlis kur bepažvelgsti. Sostinė Leh šiek tiek apsodinta žaluma, bet realiai ten niekas neauga. To smėlio tiek, kad jis kaupiasi žmonių sąnariuose ir kraujyje. Su tuo susijųsios ir pagrindinės ten gyvenančių ligos (čia jau iš to draugo, kur mokėsi Tibeto medicinos, pasakojimo, pamenu).
Lhadake pilna budistinių šventyklų, praktiškai kiekviename kaimuke po vienuolyną. Ten vienuolynas - vienintelis būdas vaikui gauti išsilavinimą. Kaip ir anksčiau Tibete.
Viename jų atradome be galo gražią Budos skulptūrą, per du aukštus ir plakatą tokį su Dalai Lamos žodžiais, labai teisingais, man patikusiais, apie mūsų amžiaus paradoksą.
Dar man labai patiko, kažkokioj kavinukėj, ant sienos kabėjęs senovinis tų vietovių žemėlapis. Žemėlapis normalus, realus, pavaizduotos tautos gyvenančios skirtinguose regionuose, gyvūnai, o vienoj vietoj, kairėj, šiek tiek virš centro - nupieštas sniego žmogus ir parašyta "Jeti" (taip jis ten vadinamas). Viskas normaliai, taip sakant :) Deja, o gal laime, mes jo nesutikome.. Kitą kartą :)
Na ir pabaigai, pridedu dar kelias mano mėgstamiausios fotografijas iš tų laikų, tų vietų, tų spalvų :)
Vaizdas nuo šventyklos stogo:
O taip daugiau mažiau atrodo visi sunkvežimiai Indijoje ir Lhadake, mes juos vadinome karavanais, jau nepamenu kodėl. Sukabinta ant jo viskas, kas įmanoma, talismanai, grožiai visokie indiški, aprašinėta visaip kaip. Labai linksmi tokie :)
(Beveik) ant pasaulio stogo.
Nuotraukos mano ir bendrakeleivių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą