skaitiniai apie takelius ir žvejus

Skaitiniams ir pamąstymams, apie viską ir apie nieką :)

Šiandien daug vaikščiojau ir daug visokių reiškinių sutikau išorėj ir viduj. Kaip kad baidarinką plaukiantį sau Neryje prieš srovę, nežinau gal sportavo žmogus ar ką, bet toks jau vidutinio amžiaus, vienas plaukė ir dar tempą gerą laikė.. Tada ir pradėjau galvot apie tą "prieš srovę".. Ir dar apie takelius. Esu iš tu "einu kur noriu" žmonių. Na žinoma, jei negalima ar kas - aišku aš ten neisiu. Bet turiu omeny, kad labiau mėgstu vaikščiot po žolę nei asfaltuotais takeliais. Negalioja rudeniui ir baloms. O dar mėgstu nukirtinėt kampus ir kelius, turbūt esu visokių miesto vejos prižiūrėtojų ne pats mėgstamiausias asmuo. Bet pažįstu žmonių, kurie niekad nenukirs kampo, kurie nemėgsta vaikščiot ne per takelius. Lyg tai būtų kažkas blogo. Iš tikro jau einame prie to, esu buvusi parkuose, kur negalima vaikščiot per žolę ir yra tokie skelbimai. Esu buvusi ir tokiuose, kur yra skelbimai, kad per žolę vaikščioti galima ir jie džiugina. Bet iš kitos pusės ar tai neturėtų būti natūralus dalykas? Natūralesnis nei asfaltas? Ir kodėl žmonės jaučiasi blogai eidami ne per takelį.. Nes dažniausiai (aš stebėjau) būtent taip visi vaikšto. Ir kol pas mus mieste nepadarė takelių palei upę, palei ją vaikščiojo žymiai mažiau žmonių. Kodėl taip?.. Atrodo na toks paprastas, paprastas, elementarus dalykas. Bet galbūt eiti be tako, pirmam, "civilizuotoje" visuomenėje visad sunkiau, kaip kad plaukti prieš srovę su baidare.. Nes kai aš vaikštau be takų palei Nerį sutinku tik girtuokliaujančius ir žvejus.. Galbūt taip ta mūsų sistema mus ir formuoja, nuo tokių mažų, paprastų dalykų. Kas "galima", kas "negalima, kas "padoru" ir pan. Kad reikia vaikščioti tik visų išmintais takais ar dar geriau nutiestais, nes kas gi dėsis jei visi pradės vaikščiot kur nori. 

 

vaikai

"Begalinių pasaulių jūros krante susitinka vaikai. Dangus bekraštis tvyro virš galvų, ir šėlsta neramus vanduo. Begalinių pasaulių jūros krante susitinka vaikai ir šoka krykštaudami.

Jie stato smėlio namelius ir žaidžia su tuščiom kriauklelėm. Iš suvytusių lapų daro laivelius ir šypsodami plukdo juos ant plačių gelmių. Vaikai žaidžia pasaulių jūros krante.

Nemoka jie nei plaukti, nemoka nei tinklų užmesti. Perlų žvejai pasineria ieškoti perlų, pirkliai keliauja laivais, o vaikai renka bangų nugludintus akmenėlius ir vėl išbarsto. Neieško jie paslėptų lobių, nemoka jie tinklų užmesti.

Kvatodama banguoja jūra, ir blyškiai boluoja kranto šypsena. Mirtį nešančios bangos dainuoja vaikams beprasmes balades kaip motina, supanti kūdikio lopšį. Jūra žaidžia su vaikais, ir blyškiai boluoja kranto šypsena.

Begalinių pasaulių jūros krante susitinka vaikai. Audra klajoja danguje be takų, laivai skęsta jūroje be kelių, aplink siautėja mirtis, o vaikai sau žaidžia. Begalinių pasaulių jūros krante vyksta didysis vaikų susitikimas."

Rabindranatas Tagore

Nuotraukos iš interneto.

pasaka

Ši pasaka buvo mano paauglystės top'as, nežinau nei kieno ji nei iš kur, paskui buvau n metų ją praradus ir beveik pamiršus.. Kol nesusapnavau ir vėl neatradau, dabar jau nepamesiu.. niekad.. :) Taigi.. Pradedam..

Kartą, labai senai, laimingais laikais, kiekvienas gimdamas gaudavo po mažutėlį, minkštutėlį Švelnukų maišelį. Vos panorėjęs, žmogus galėjo įkišti į jį ranką ir išsitraukti Šiltą Švelnuką. Šiltų Švelnukų visiems labai reikėjo, nes juos gavęs žmogus kaip mat pasijusdavo pilnas šilumos ir švelnumo. Žmonės, retai gaunantys Šiltų Švelnukų, galėjo susirgti nugaros liga, suriečiančia į ragą ir net mirti. Tais laikais gauti Šiltų Švelnukų buvo visai paprasta. Kaskart, jų užsigeidęs žmogus, galėjo prieiti prie tavęs ir pasakyti: „Aš norėčiau Šilto Švelnuko“. Tu tuomet kyšteli ranką į savo maišelį ir ištrauki Švelnuką. Vos išvydęs dienos šviesą, jis virsdavo dideliu pūkuotu Šiltu Švelnuku. Tada tu dedi jį žmogui ant peties, galvos ar kelių, o Švelnukas glausdamasis prie kūno ištirpsta, užliedamas žmogų geru jausmu. Žmonės dažnai prašydavo vienas kito Šiltų Švelnukų, o kadangi juos dalijo veltui, buvo nesunku jų gauti tiek, kiek nori.

Visiems jų užteko, visi buvo labai laimingi, jausdami šilumą ir švelnumą. Tik piktoji ragana buvo labai nelaiminga, nes niekas iš jos nepirko mikstūrų ir tepaliukų. Todėl ji labai greitai sumanė klastingą planą.

Viena gražų rytą, kai Alisai žaidė su dukrele, ragana prisliūkino prie Nojaus ir sušnibždėjo jam į ausį: „Tik žiūrėk, Nojau, matai, kiek daug Švelnukų Alisai atiduoda Liucijai. Žinok, jei ji ir toliau taip juos dalys, galų gale jie pasibaigs, ir tau nebeliks nė vieno“. Nojus nustebo. Jis paklausė raganos: „ Nejau tu nori pasakyti, kad ne kiekvieną kartą, įkišę ranką į savo maišelį, ten rasime Švelnukų? “Ragana atsakė: „ Ne, tikrai ne. O kai jie baigsis, tu jų daugiau nebeturėsi“.

Raganos žodžiai krito Nojui į širdį, ir jis ėmė pastebėti kiekvieną Šiltą Švelnuką, kurį Alisa atiduodavo ne jam. Laikui bėgant, jis vis labiau krimtosi ir liūdo, nes labai mėgo Alisos Šiltus Švelnukus ir nenorėjo jų prarasti. Nojui ėmė atrodyti, kad Alisai atiduoda savo Šiltus Švelnukus vaikams ir kitiems žmonėms, elgiasi neteisingai. Jis ėmė prieštarauti jai, kai pamatydavo ją atiduodančią savo Šiltą Švelnuką kam nors kitam. Alisa labai mylėjo Nojų ir todėl vis rečiau dalijo Šiltus Švelnukus kitiems, saugojo juos jam.

Tai matydami vaikai nusprendė, kad atiduoti Šiltus Švelnukus kiekvieną sykį, kam nors prašant ar tiesiog pačiam panorėjus, yra negerai. Jie irgi pasidarė labai atidūs – įdėmiai stebėjo savo tėvus, ir kai tik jiems pasirodydavo, kad kuris iš jų per daug atiduoda Švelnukų kitiems, tuoj imdavo prieštarauti.

Laikui bėgant žmonės pasidarė labai atsargūs, vienas kitą ėmė stebėti, ar tik nebus jie per daug Šiltų Švelnukų išdalinę. Netrukus visi pajuto, kad jiems trūksta šilumos ir švelnumo. Dėl to jie ėmė riestis į ragą, o vienas kitas ir mirė. Todėl vis dažniau žmonės ėjo pas raganą pirkti mikstūrų ir tepaliukų, nors jie nelabai tepadėdavo.

Taigi susidarė išties rimta padėtis. Blogoji ragana, tiesa sakant, nenorėjo, kad žmonės mirtų (nes numirę negali pirkti mikstūrų ir tepalų), todėl sumanė naują planą.

Kiekvienas gavo po maišelį, kuris nuo Švelnukų maišelio skyrėsi tik tuo, kad buvo šaltas. Raganos maišelyje buvo Šalti Šiurkštukai. Tie Šalti Šiurkštukai neteikdavo žmonėms nei šilumos, nei švelnumo, nuo jų pasidarydavo šalta ir šiurkštu. Vis dėlto jie apsaugojo žmones nuo ligų. Taigi nuo to laiko, jei kas paprašydavo: “Aš noriu Šilto Švelnuko“, žmonės bijantys išeikvoti savo Švelnukų atsargas, atsakydavo: “Aš negaliu tau duoti Šilto Švelnuko, bet gal tu nori Šalto Šiurkštuko“ ?

Būdavo, du žmonės prieina vienas prie kito, tikėdamasi gauti Šiltą Švelnuką, tačiau kuris nors apsigalvoja, ir abu išsiskiria, gavę tik po Šaltą Šiurkštuką.

Taigi nors mirė žmonės retai, daugelis buvo nelaimingi ir nuolat jautė šaltį bei šiurkštumą.

Švelnukai, kurie ankščiau buvo kaip oras, dalijami veltui, pasidarė labai vertingi…Tai vertė žmones daryti visokiausius dalykus, kad tik gautų Švelnukų.

Kol raganos nebuvo, žmonės susirinkdavo drauge, ir pernelyg nesirūpindavo, kas kam dalija Šiltus Švelnukus. Raganai pasirodžius, žmonės ėmė poruotis ir atsiskirti nuo kitų, saugojo savo Šiltus Švelnukus tik išrinktajam. Tas kuris užsimiršdavo ir atiduodavo Švelnuką kam nors kitam, jausdavosi kaltas, nes žinojo, kad jo poelgis įskaudins draugą. Žmonės, kurie nesusirasdavo dosnaus draugo, Švelnukus turėjo pirkti. Jie ilgai dirbdavo, kad uždirbtų pinigų Švelnukui.

Ir štai kas nutiko. Atsirado žmonių, kurie ėmė Šaltus Šiurkštukus, kurių buvo gausybė, lipino juos pūkais ir dalijo kaip Švelnukus. Tačiau juos gavusiųjų nebeužliedavo gerumo jausmas, kaip anksčiau, ir jie tik dar labiau viską supainiojo.

Ne taip seniai į tą nelaimingą šalį atkeliavo maloni, stipri, džiaugsmingai besišypsanti, nieko nebijanti moteris. Ji elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų girdėjusi apie raganą. Žmonės ją praminė Plačiaklube Moterimi. Kai kam nepatiko jos elgesys, kuriuo ji tarsi sakė, kad neverta taupyti Šiltų Švelnukų.

Vaikams ji be galo patiko, nes šalia jos buvo labai gera. Jie irgi ėmė dalyti Šiltus Švelnukus kada tik panorėję.

Suaugusieji susirūpino ir nutarė išleisti įstatymą, kuris neleistų vaikams iššvaistyti Šiltų Švelnukų. Įstatymas skelbė: “Šiltų Švelnukų lengvabūdiškas dalijimas be specialaus leidimo yra kriminalinis nusikaltimas“. Tačiau vaikai, matyt, jo negirdėjo arba tiesiog nekreipė dėmesio į tą įstatymą ir dalijosi Šiltais Švelnukaus, kai norėjo ar buvo prašomi.

Aš tikiu, kad ta MOTERIS ir VAIKAI išgelbės tą nelaimingą šalį ir, kad joje bus gera kaip kadaise.

Tad imk ir mano ŠVELNUKĄ. Lai jis ištirpsta ant Tavo kūno, užliedamas jį gerumo, švelnumo ir meilės jausmu..

šviesa ir šešėliai

"Ten, kur šviesa, negali nebūti šešėlio, kaip ir ten kur šešėlis, negali nebūti šviesos. Nėra šešėlio be šviesos ir nėra šviesos be šešėlio. Vienoje savo knygų apie tai rašo Karlas Jungas. Pasako jo, kaip mes įkūnijame teigiamybes, taip šešėlis yra blogio įsikūnijimas. Kuo labiau mes stengiamės tapti gerais, laimingais ir tobulais žmonėmis, tuo atkakliau šešėlis tampa tamsus, blogas ir griaunantis. Todėl, kad pagal gamtos dėsnius žmogui pranokti save patį yra taip pat nuodėminga, kaip ir savęs nerealizuoti.

Nežinau, ar tai, kas vadinama Mažaisiais žmonėmis, yra gėris, ar blogis. Tam tikra prasme tai viršija mūsų suvokimo ir gebėjimo apibrėžti ribas. Nuo senų senovės mes gyvename greta jų. Dar nuo tada, kai nebuvo skirties tarp gėrio ir blogio. Nuo tada, kai žmogaus sąmonė dar nebuvo susiformavusi.Tačiau, kad ir kokie jie būtų, - geri ar blogi, šviesa ar šešėlis, - svarbu tai, kad jiems užsimojus veikti būtinai atsiranda ir atsverianti veikla. Taip yra išlaikoma pusiausvyra. Pusiausvyra tai ir yra tas gėris."

Haruki Murakami 1Q84 Antra knyga

esėjų evangelija

Jei kas neskaitėt - tikrai rekomenduoju, daugelis vadina tai žaliavalgių biblija, bent jau dėl to, kad tai turbūt seniausi datuojami šaltiniai (ir) apie žaliavalgystę.. Čia daug išminties - apie kūno, sielos, savo ir pasaulio sveikatą visom prasmėm..

„Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedatės į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“

Čia - lietuvių kalba, aš skaitau - rusų.

I Am

‎"'Anytime you start a sentence with I am, you are creating what you are and what you want to be. So, if you sometimes say, “I am bad at this, I am ugly, I am stupid,” these words take you farther and farther away from the part of you that is God. When you choose to say, “I am happy, I am kind, I am perfect,” you help the light of God inside you to grow and shine."

My favourite Dr. Wayne had published a new book. I'll bet it's worth reading :)

Wide receiver

I always try to start mornings with reading or listening to something inspiring, my teacher once said, that it's the most important how you start your day and how you end it , because it sinks into your consciousnesses during the night and it sets the mood for your whole day in the mornings. So, this morning I found an amazing article by Sally Kempton about the ability to truly receive all the gifts the Universe is offering to us everyday. I enjoyed reading it very much.

"We know about gratitude, of course. We make gratitude lists and write thank you notes to friends, teachers, and others who have helped us or inspired us. But even when we’re expressing gratitude, we often haven’t fully received, taken in, and assimilated the gift. Receiving is a yoga in itself—one that demands a high degree of sensitivity, awareness, and even skillfulness. For one thing, we need to recognize that we’re being given a gift—whether it’s a birthday present, a compliment, a teaching, a helpful piece of feedback, a genuine service, a loving gesture, or a blessing from the invisible realms. Second, we need to cultivate enough stillness and openness to take it in. Third, we need to appreciate it, to value it, or, at the very least, to value the giver’s intention. Fourth, we need to feel that the gift is appropriate to who we are. That means that our inner state has to in some way match the gift. We need to feel that we deserve it, that the gift is neither too much, too little, or too out of line with who we are.

The word “receive” comes from a Latin word recipere, which means “to take back.” This implies that what you receive is already yours, in the sense that you deserve it, or that it completes something in you, or simply that you’ve attracted it by the nature of your being."

"We said earlier that being receptive is a spiritual practice. This is especially important when what you want to receive is wisdom, love, or help from another person or from the subtle world. Sometimes, just reminding yourself to open up to whatever form love takes will let you receive not just the affection that other people are offering you, but the actual grace—the subtle, beneficial energy that pours through the universe. One way to practice this level of receptivity is to take a moment—right now, or any time—to breathe in and imagine that you are taking in the subtle energy, tenderness, and grace from the universe. Or, imagine that your heart is open like a funnel, so that love and energy can pour into it from the atmosphere. Rather than trying to draw in that energy, simply hold your heart open and allow that energy to enter as it will. Another way to practice making space is to try the mudra(hand gesture) of receptivity. 

The great power of these four practices is that over time they will begin to seep into your being. By improving your ability to fully receive, you will come to notice how many gifts are being offered to you at every moment. The wind in the trees, a stranger’s smile, the wagging tail of a dog will feel like personal offerings of affection, gifts of beauty and wisdom. Whatever you give back becomes part of that same dance—the dance of giving and receiving, in which we’re all each other’s partners."

"This is the perfect time. Right now.

This is the perfect place. Right here.

This is the perfect person.

This is the perfect gift.

I am a perfect person to receive it."

Namaste

Living beyond Miracles

On my spring walk last Sunday, I accidentally found an audio book on my iPod, and although audio books always made me sleepy, I have been listening to this one since then, over and over again - completely awake :) and you know.. Miracles began to happen..:)

Sharing some magical sparks with you..

"You are not a human being, having a spiritual experience, - you are spiritual being, having human experience." Deepak Chopra

"To see a world in a grain of sand

And a heaven in a wild flower,

Hold infinity in the palm of your hand

And eternity in an hour.

We are led to believe a lie

When we see not through the eye

Which was born in a night to perish in a night,

When the soul slept in beams of light."

William Blake

Totally worth reading or listening to: 

Ei Žmogau

"Ei, žmogau, pirmąkart sutiktas kelyje, gal paskutinįkart sutiktas šiame beveidžių ir varginančių dienų kaleidoskope, žmogau, norintis man papasakoti apie save, tapti ne atsitiktiniu, ne vienu iš daugelio - tapti mano, man žinomu, man svarbiu, vertu mano minčių, pagarbos, meilės, gailesčio ar pasididžiavimo, žmogau, kuris nori prisijungti prie manęs ar mane prisijungti, kad ne šalia eitume, o drauge, kad išvien šviestume tamsoje, palaikytume vienas kitą, taptume to paties paveikslo dalimis, vienuose rėmuose, vienų dažų ir vieno sumanymo jungiami...

Nepasakok man savo biografijos, nerodyk man dokumentų, nedemonstruok kūno grožio ar raumenų jėgos - man nerūpi tavo pavardė, tavo profesija, man rūpi, kuo pats save laikai slapčiausiomis pasikalbėjimų su savimi akimirkomis, man svarbu, ko tu iš tiesų šiame pasaulyje trokšti, ką tikrai nori sužinoti, kam be savigailos atiduotum visą gyvenimą...

Man nerūpi, kiek tau metų, man svarbu, ar esi ne per jaunas jau mylėti ir ne per senas vis dar mylėti, ar vis dar mėgsti, moki svajoti, ar tavo svajonės vis dar geba pakilti, ar ne per sunkios, ne per buitiškos jos atsiplėšti nuo žemės, ar dar pavyksta užsisvajoti taip, kad akimirksniui ištrūktum iš savo kūno?..

Man nerūpi tavo tautybė, išsilavinimas, pareigos, politiniai įsitikinimai, man rūpi, ar bijai mirties, ar iš tiesų ieškai Dievo, ar užtektų tau ryžto išmainyti save į Jį, jėgų sukurti save iš naujo, ar užtektų pasiutimo prarasti save, būti nužudytam širdgėlos, išdavystės ir vėl prisikelti...

Man nesvarbu, kiek kalbų tu moki, nesvarbu, ar geras esi meilužis, ar šauniai atrodytum ekrane, ar mokėtum šmaikščiai atkirsti, ar ilgai sugebi išsilaikyti aplinkinių dėmesio centre, man rūpi, ar verkei vaikystėje Jono Biliūno kliudytos katytės ir ar verktumei šiandien?

Man nerūpi, ar svarbūs žmonės buvo tavo tėvai, nerūpi, su kuo tu esi puotavęs prie vieno stalo, kokius valdžios vyrus, gražuoles ar garsenybes pažįsti, man rūpi, su kuriais žmonėmis tu būni savo giliausios vienatvės akimirkomis, su kuo moki pasitarti, drauge pasišypsoti, pasibučiuoti tada, kai šalia visiškai nieko nėra?

Man nesvarbu, ar tavo piniginė vos užsisega nuo ten knibždančių milijonų, ar joje teguli vien merginos nuotrauka, man rūpi, ar esi praleidęs bent vieną nemigos naktį ne todėl, kad negalėjai užmigti - todėl, kad neleidai sau, aukodamas miego valandas kam kilnesniam, svarbesniam už save, man rūpi, ar esi gyvenime badavęs ne dėl skurdo - tik todėl, kad pamiršai pamaitinti savo kūną užsiragavęs sielos maisto - knygų, maldų, meilės, svajų ar ramybės...

Nerodyk man savo garbės raštų, titulų regalijų, nežėrėk antpečių žvaigždėmis ir nežvangink ordinais ant krūtinės, man nesvarbu, kaip iškilai, ar savomis jėgomis pasiekei karjeros, man rūpi, ar gali dar atleisti kitiems jų kaltes, ar dar sugebi sau neatleisti savųjų?

Man nerūpi, kiek šalių esi aplankęs, prie kokių įžymybių nusifotografavęs, kokių prabangių ir ne kiekvienam pasiekiamų pramogų esi patyręs, man svarbu, ar dar nepaklydai politinių, ekonominių, socialinių sistemų pasauliuose, ar dar sugebi įžvelgti Dievo tvertą pasaulį, kur tiesiog kvepia grumstas, dygsta žolė, klykia paukštis...

Man nesvarbu, ar tiesą man atsakytum, jei išties klausčiau tavęs visų šių dalykų žvelgdamas į akis, man rūpi, ar tau dar teberūpi, ar pabūni nors retkarčiais ne savimi, o tiesiog žmonijos dalimi, gyvastimi tarp gyvasties, balsu tyruose, šūkaujančiu: “Ei, žmogau”?..

Ir ausimi, vis dar laukiančia, dar nepavargusia laukti atsiliepiančiojo balso.."

Gerb. Rimvydo Stankevičiaus straipsnis

serenity

You who walk,

Maybe with troubled thoughts,

Come, enter here and rest;

And may the sweet serenity of growing things,

And the heavenly, peace

Be mirrored in they soul. 

-Doxis M. Palmer

sapnai nuo Gibraltaro

Skardis, nuo kurio matosi Afrika..Dieną vilioja kalnais, o naktį - žybsinčiomis uosto švieselėmis - signalizuoja, kviečia..atrodo, taip arti - perplauktum, jei išdrįstum..pff.. kas tas Gibraltaras - kažkokie 13 km..

Rytai pabunda meditaciniais, melodingais karvių varpelių dilindinimais...ir vakarai užmiega.. Lyg Alpėse.. - dilin dilin.. vis tyliai, nepertraukiamai, naktį ir dieną, tai iš vienos, tai iš kitos pusės.. tai, kartais atrodo - iš dangaus.. o pačios karvės galvoja, kad taip skamba jų mintys..
Kartkartėmis pasiseka pabendrauti su jūros daiktais.. Jie - begalo gražūs, tie jūros daiktai, beveik tobuli, nugludinti, suvienodėję - be aštrių kampų, be istorijos, praeities, susilieję su jūros kvėpavimu.. Ir nebesugebi atskirti stiklo šukės nuo smaragdo, ar gintaro, ar kažkokio nežinomo, dar neatrasto kosminio violetinio brangakmenio..

Kalnai čia kvepia edelvaisais, eukaliptais ir didžiuliais, išsikėtojusiais agavų žiedais.. Dar mandarinais kvepia.. rankos ir kišenės..:)
Bet ne taip saldžiai, kaip lietuviškas liepų lipčius, ir ne taip mėlynai, kaip mūsuos ežero vakaras..
Gera čia.. bet tik va širdis neiškeliavo, į traukinį nespėjo.. pasiliko.. Ten.. laukia pargrįžtant.. pavasariop su paukščiais..

Conversations with God / Pokalbiai su Dievu

I don't consider myself a Christian, although I was raised as one, I don't consider myself a Buddhist, although I though I was practicing it some years ago. 

I believe, I know - God knows no religion. That should be the key phrase of all religious canons. If you look closely at them - Bible (I mean Gnostic evangelics especially), Koran, Bhagavad Gita - whatever, they all talk about the same. It's just people differences differ them. God is One, he's in very atom of the Universe and also he 's not "the Other". As the essences of water does not change, no matter which language you are calling it - so does God's.

An exceptional film, related to an exceptional book, I'm not writing "according to the book", because it's not. It's a little bit different story - anyway, really worth checking out both, movie takes less time :) Several memorable quotes from it:

" I don't want to spend my life making a living, Neale. I want to spend my life making a life."

"Do not feel abandoned - for I am always with you. I will not leave, I can not leave you, for you are my creation, my daughter, my son, my purpose and myself. 

Call on me, therefor - wherever and whenever you are separated from the Peace, that I am. I will be there."

                                                              

Nelaikau savęs katalike, nors buvau tokia auginama, kaip ir budiste, nors prieš kelis metus labai susižavėjusi ir bandžiau praktikuoti šią filosofiją (religija pavadinti, visai liežuvis nepasiverčia :).

Tikiu, žinau, kad Dievas neturi religijos. Ir tai turėtų būti pagrindinis sakinys visuose religiniuose kanonuose. Įsigilinus, jie visi - Biblija (ypač gnostinės evangelijos), Koranas, Bhagavad Gita - šneka apie vieną ir tą patį. Tik žmonių skirtumai juos išskiria. Dievas yra Vienis, juo užpildytas kiekvienas Visatos atomas, ir jis nėra kažkoks "Kitas". Taip, kaip vandens esmė nekinta, nepriklausomai kokia kalba jis pavadintas - taip ir Dievo.

Nuostabus filmas, susijęs su nuostabia knyga, nors ir nevisai pagal ją pastatytas, bet kokiu atveju - tikrai verta pasidomėti abiem. Filmą pažiūrėt tiesiog galima greičiau nei perskaityti knygą.:) Keletas įsimintų citatų:

"Nenoriu praleisti savo gyvenimo, stengdamasi užsidirbti pragyvenimui, Nylai - noriu gyventi savo gyvenimą."

"Nesijausk apleistas - nes aš visuomet su tavimi. Aš niekad nepaliksiu tavęs, net negalėčiau tavęs palikti, nes esi mano kūrinys, mano duktė, sūnus, mano prasmė, aš pats. Ir dėl to šaukis manęs, visuomet, kai tik jausies atsiskyręs nuo Ramybės, kuri aš esu. Visada atsiliepsiu."