Nežinau ar toks straipsniukas bus kažkam įdomus, o galbūt kaip tik įkvėps, bent jau taip veikia mane, kai žiūriu panašius video youtube arba skaitau kitų blogger'ių post'us.
Aš mėgstu turėti rutiną. Parašiau tą sakinį, perskaičiau ir pagalvojau, kad norėčiau turėti tos rutinos dar daugiau savo gyvenime. Daugeliui tai asocijuojasi su kažkuo neigiamu, nuobuodžiu, tačiau anglų kalboje pirmutinė šio žodelio reikšmė tiesiog - įprasta arba pasikartojanti veiksmų tvarka. Man, asmeniškai, rutina (arba režimas) reiškia struktūrą, stabilumą, o dienos rutina - visos dienos stuburą, ašį. O dar man rutina asocijuojasi su dalykais, kuriuos noriu daryti dėl kažkokių man svarbių priežasčių, kurių rezultatas gal ne visada išryškėja dabartyje, ir dėl to tai ne visada malonu ar lengva, tačiau tai lyg pamatas namo (arba gyvenimo) statyboje.
Mėgstu kai diena turi struktūrą ir stengiuosi, kad ji keistųsi kiek įmanoma mažiau net jei aš keliauju, atostogauju ar darau kažką neįprasto. Tuo pačiu mėgstu gyventi autentiškai ir spontaniškai, iš pajautimo. Todėl struktūrą turi tik mano rytai ir vakarai.
Savaitgalį praleidau prie lietuviškos jūros, už šią galimybę esu labai dėkinga vienam draugui. Jau turbūt kokius 5 metus tai tikrai nebuvau buvus. Vis prie kitų, nesavų, tik ne prie Baltijos pabūti proga išpuldavo.Labai myliu lietuvišką pajūrį rudenį ir pavasarį, vis už tą ramybę, ir žmonių (beveik) nebuvimą. Šį kartą atradau kelis nuostabius dalykus, kuriais noriu pasidalinti.
Ką jūs žinote apie jogą? Ne, tai ne fizinių pratimų kompleksas.
Tai senovinė mokymo, gyvenimo sistema, fiziniai pratimai - viena jos dalių, tačiau tik tam, kad paruošti kūną dvasinei praktikai. Jogos esmė, pačio žodžio vertimas - susijungimas, vienis arba harmonija. Pirmiausia harmonija pačiame savyje kūno, dvasios ir proto, o po to ir harmonija su išoriniu pasauliu. Mūsų kaip mikrokosmoso su visata - makrokosmosu. Tokia harmonija - tai vidinės ramybės ir laimės jumyse bei pasaulyje aplink jus, pagrindas. Pagrindiniai jogos mokymo principai - Yama ir Niyama buvo išdėstyti kertiniame jogos veikale, Patandžalio Sutrose. Kai kurie jų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai lengvi, paprasti ir kasdieniniai; tačiau pasistengus suvokti juos giliau, tampa aišku, kad ne taip paprasta jų laikytis visais gyvenimo atvejais.
Penki Yama principai reikalauja veiksmų, kalbos ir minčių valdymo:
1. Ahimsa (susilaikymas nuo smurto)
Tai pats svarbiausias moralinis įsakymas - bet kokio smurto prieš visas gyvas būtybes atsisakymas. Šis principas moko mus neskleisti blogio savais poelgiais, žodžiais ir mintimis. Žinoma, ne visada lengva išlaikyti pasyvų elegesį, be lašo agresijos, ypač atsidūrus kokioje nemalonioje situacijose. Tačiau tai vienintelis būdas, galintis atnešti tikrą, ilgai lauktą taiką visame pasaulyje. Tai taip pat atsako į klausimą, kodėl einantys jogos keliu nevalgo mėsos, žuvies ir kiaušinių.
Mielieji, su širdučių diena Jus :) Ta proga noriu pasidalinti vienu pasakojimu, kurį ne visai gerai atsimenu, bet juk ne tame esmė :) Indijoj Himalajuose gyveno didis mokytojas, jis turėjo mokinių ir ašramą, kol vieną dieną neišėjo į atsikyrimą, mito tik laukinėm žolėm, meditavo ir taip keliolika metų. Šalyje pasikeitė valdžia ir naujoji nusprendė, kad reikia didį mokytoją pakviesti į politiką, kad jis taptų dvasiniu vadovu. Kadangi to norėjo aukščiausia valdžia, jogo mokiniai negalėjo atsisakyti trukdyti mokytojui. Jie išsiruošė jo ieškoti, rado jį miško vidury. Šalia tupėjo tigras, aplink koją buvo apsivyniojusi kobra, o aplink slankiojo grifai.. Mokiniai sušuko, - "Mokytojau, kaip tu gali būti tarp šių visų laukinių, pavojingų žvėrių, nuodingų gyvačių!" Mokytojas apsidairė ir ramiai atsakė. - "Laukiniai žvėrys?.. Aš tik meilę aplinkui matau." Linkiu ir mums visiems to matymo.. bent jau į tą pusę.. :)
Yra tokių vietų, kur norisi sugrįžti.. Net, kur žinai, kad būtinai sugrįši, be klausimo.. ir net ne vietų.. žmonių + erdvių + būsenų +... Jų nedaug, bet kaip gera, kad šiame išmatavime jų vis dėl to yra.. Man tokia vieta visad bus miestas, kuriame gimiau ir užaugau, Tado Lomano sodyba ir Soham tylos stovykla.. čia jei Lietuvą turim omeny..:)
Apie Soham tylą jau rašiau čia, jei neskaitėt, primygtinai rekomenduoju (paskaityt, o paskui žinoma ir pabandyt :) tokių įspūdžių, pojūčių, praregėjimų, įkvėpimų, šviesumų ir erdvumo viduje aš iki tol nebuvau pažinus.
Praeitą vasarą Dievas dovanojo progą ir galimybę vėl tai pajusti. Šiek tiek kitaip žinoma, nes gi niekad nebūna vienodai. Ir laikas kitas ir aš jau buvau kita. Tačiau tai vistiek buvo labai ypatinga. Pirmiausia dėl to, kad man tyla prasidėjo antrą dieną po vestuvių. Mums. Tai buvo tokia dovana, kurią nusprendėm pasidovanoti, toks vidinis tuoktuvių paminėjimas. Visata turbūt įvertino šitą mažą mūsų įžadą ir per Soham centrą apdovanojo mus dar viena nuostabia dovana, noriu nuoširdžiai dar kartą padėkoti Soham, Vaidui ir Vilmai, žinoma ir Renatai, su kuria tikiuos dar pavyks "gyvai" kažkada pagaliau susipažint, už tai, už viską, ir apskritai, kad esate :)
Šį kartą praktika buvo kitokia, bet ne mažiau vertinga. Tyla dviese, o mes iš tiesų sąžiningai praktikavome - kitokia, gal atrodo bet ir mažiau jos kažkaip viduje, nes nori nenori vistiek vyksta bendravimas nors ir ne verbalinis. Tačiau, kaip bebūtų, tai buvo nuostabi patirtis, tiek asmeniškai, tiek mums, kaip šeimai. Sakrali ir tyli patirtis, todėl nebus daug žodžių, tik vaizdų.. tylių.. ir tuo pačiu, manau, labai iškalbingų...:)
Jei kaip tik planuojate vasaros atostogas - nerasit geresnio būdo pailsėti, pailsėti visom prasmėm, net ir nuo savęs :) Daugiau informacijos štai čia . Ir čia:
Iš dienoraščio: sėdžiu triukšmingame, pilname žmonių Kijevo centrinės stoties skruzdėlyne ir skanauju įkvepiantį laišką apie tylą:
"Tyliausia pasaulyje revoliucija
Ko jūs galėtumėt atsisakyti, žinodami jog tai negrįžtamai praturtins jūsų gyvenimą? Aš atsisakiau žodžių.
Tyla mane pasikvietė prieš 16 metų, kai vaikščiojant Cape Cod'o paplūdimiu, man staiga kilo nenumaldomas noras sekančią dieną atsiduoti tylai. Šis mano žingsnis - atsiskyrimas nuo triukšmo ir skubėjimo, buvo toks pamokantis ir nuraminantis, jog aš norėjau pakartoti patirtį. Nuo to laiko, be jokių išimčių, pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio pirmadienį, aš 24 val. praktikuoju tylą.
Patį pirmą kartą, kai papasakojau keliems pažįstamiems žmonėms apie sprendimą dieną praleisti tyloje, jų abiejų reakcija buvo vienoda - "kaip radikalu!". Nustebinta tokio jų reakcijos sutapimo - kaip bebūtų, tai buvo tik diena tyloje, ne skyrybos, ar darbo metimas; patikrinau žodžio "radikalus" reikšmę žodyne ir radau jog jis kilęs nuo lotyniško žodžio radicalis ir reiškia "prisikasti prie kažkieno ištakų". Aš greitai atmečiau šią mintį, smarkiai abejodama ar viena diena tyloje gali padėti prisikasti prie kažkokių tai ištakų. Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio paprastas bei neypatingas sprendimas, iš tiesų pakeitė mano gyvenimą ir tapo didžiausiu tikrinančiu, grūdinančiu ir gydančiu mane mokytoju; būdais, kurių niekaip negalėjau įsivaizduoti ar suvokti anksčiau.
Tai teikia man ramybės ir paguodos pasaulyje, kuriame ne taip lengva rasti šių savybių.
Šių dienų tylumas kuria erdvę, leidžiančią man pailsėti, atspindėti vietoj to, kad veikti, ir apmąstyti tai, kas iš tiesų svarbu. Tylos laikas puoselėja glaudesnį ryšį su gamta, su pačia savimi ir su kitais. Tyloje tampu dėmesingesne paprastoms akimirkoms ir šitaip atviresnė neįprastoms.
Buvo laikai, kai įprastiniai tylos momentai įsipindavo į mūsų dienų audinį, kai grėbėme šieną, skalbėme rankomis ar supome snaudžiantį mažylį. Šiandien mes apsupti triukšmo. Triukšmas ir technologijos, mano manymu, neigiamai veikia mūsų sveikatą ir dvasią, panašiai, mokslininkų teigimu, veikia garso tarša mūsų vandenynuose, nuskandinanti banginių ir delfinų dainas, naudojamas komunikacijai ir orientacijai.
Kaip orientuosimės mes, nutilus vidinei dainai? Kaip bendrausime? Kaip nepaklysime?
Visai neseniai, aš dar kartą pasitikrinau žodyne žodžio "radikalus" reikšmę ir šįkart pastebėjau apibūdinimą, kurį tada praleidau: "padėti pagrindą ar pamatus". Tyla padėjo man pamatus, suteikdama laiko ir vaisingos erdvės, atspindėti tą gyvenimą, kurį noriu gyventi. Tai pasitvirtino kaip pati tyliausia revoliucija. Tai išmokė mane klausytis ir išgirsti savo gyvenimo dainą."
Anne LeClaire "Listening below the noise" autorė
Toliau autorė pateikia rekomendacijas kaip išbandyti tokią dieną tyloje/tylą dienoje: galima pakviesti šeimos narius valgyti tyloje, eiti pasivaikščioti tyloje ir vienatvėje, iš anksto paruošti draugus ir šeimos narius, prieš išbandant dieną tyloje, kad jie žinotų, ko tikėtis; praleisti porą tylių valandų vienatvėje ir gamtoje; vieną dieną praleisti be telefono, interneto, radijo ar televizoriaus.
Man labai patiko šis švelnus ir tylus laiškas, suteikė daug minčių apmąstymams, įkvėpimui ir pokyčiams. O čia mano įspūdžiai iš 7 dienų tylos stovyklos. Ar bandėte kada šitaip, daugiau ar mažiau sąmoningai pagyventi tyloje?.. Man asmeniškai labai patiko, tikrai keičiantis gyvenimą potyris. Pasidalinkit mintimis. Tyliomis. :)
Nuotraukоs iš ankstyvo ryto Ukrainoje, nuo piliakalnio.
Dažnai, iš įvairių žmonių, girdžiu vieną ir tą patį klausimą: "Ar žaliavalgiai geria vandenį ir kokį?". Pradžioje dažniausiai atsakydavau šabloniškai tadalomaniškai :), kad žaliavalgiams jokio papildomo vandens nereikia, jie gauna pakankamai gyvo struktūrizuoto vandens iš vaisių ir daržovių, papildomas vanduo tik išplauna iš skrandžio bakterijas, mineralus ir pan. Visa tai žinoma yra tiesa, o bet tačiau, net ir žaliavalgiai būna persivalgo riešutų, džiovintų vaisių (o tai labai koncentruotas, pats savyje vandens beveik neturintis maistas, kuriam virškinti naudojamas vanduo iš kūno), kai kurie naudoja druską, kuri taip pat troškina. Todėl ir žaliavalgiai, ypač tie, kurie daugiau gamina, ypač šaltu sezonu, kai nėra melionų, arbūzų - natūralaus vandens spalvotų bombų :) - taip pat geria vandenuką.
Turbūt daugeliui ir aiškinti nereikia, kad su vandeniu iš krano kažkas yra ne taip, dažniausiai didmiesčiuose jis tiesiog neskanus, mažuose miesteliuose (kaip kad mano) skonis gal ir neblogas, bet kalkių nuosėdos po kurio laiko matomos plika akim.
Taigi - kokį vandenį gerti?. Ką su juod aryti, kad jis taptų kuo naudingesnis žmogaus organizmui?.. Koks vanduo yra pats geriausias?.
Mano geras draugas, Lietuvos žaliavalgių guru, Tadas Lomanas šiuo klausimu vienareikšmiškas - vanduo turi būti gyvas. Gyvas vanduo, pagal Tadą - kuris gauna saulės, mėnulio ir žvaigždių energijos, aplink kurį, o gal net kuriame auga augalai, skraido paukščiai, atbėga žvėreliai. Mokslininkų teigimu gamtinių šaltinių vanduo, tekėdamas per mineralus, kitas struktūras, jas
"kopijuoja", ir kartais įgyja labai gerų savybių - todėl žmonės ir vadina jį gyvu ar gydančiu, "stebuklingu". Toks vanduo būna ir kai upė ar jos
atkarpa teka į rytus - vanduo "pasikrauna" dėl sąveikos su žemės
magnetiniu lauku.
Tadas, jei geria (o geria nedaug) naudoja vandenį iš savo prūdo, žinoma, jis gyvena atokiai nuo miestų, švarioje vietoje, prūdas jo kieme, maudytis ten su šampūnais ir muilais niekas nesimaudo, todėl tai visai suprantama, prieš daug metų, plaukdama baidare Šventąja, taip pat pamenu gėrėme jos vandenį, viskas ten su juo buvo gerai. Į gyvo vandens kategorijas įeina šaltiniai ir upeliukai, manau arti kiekvienos gyvenvietės galima tokių rasti, reikia tik paieškoti. Savo vienuose iš namų, Ukrainoje, vandenį mes semiame ir geriame iš labai senos medinės cerkvės kieme stovinčio šulinio, cerkvė ant kalno, jėgos vietoje, vanduo tikrai stebuklingas, saldus, gaivinantis ne tik kūną, negendantis, nesvarbu kiek stovėtų.
Tačiau čia, Lietuvoje turiu tik vandenį iš krano :( Bet ir šiuo atveju galima rasti išeitį. Kad pagerinti tokį vandenuką iš krano yra keletas variantų:
1. Įspausti citrinos sulčių.
Citrina turi savybę nušarminti vandenį. Ypač tinka gerti tokį vandenuką rytais - iškart suveikia virškinimo sistema, pabunda skrandukas, padeda šalinti toksinus ir pan. Pagal žymų Ukrainos žaliavalgį Pavelą Sebastjenovičių, galima apskritai pakrauti vandenį gyvais enzimais ir bakterijomis, t.y. iš vakaro užpilti kelis griežinėlius morkos, ar agurko, ar kažkokių kitokių vaisių ir daržovių..Štai čia galite daugiau apie tai pasiklausyti (rusų kalba).
2. Naudoti filtrus su akmenimis, jonizatorius.
Mineralais įkrautas vanduo gydo nuo įvairių ligų, turi antibakterinį poveikį, bei daugelyje lygmenų išvalo vandenį. Pati naudoju gintaru pakrautą vandenį, dar tinka užpilti tignagą, šungitą ar kvarcą. Apie jonizatorius daug papasakoti negaliu, nes man jis truputį neįkandamas, bet girdėjau labai gerų atsiliepimų, jei domina, daugiau informacijos galit rasti internete.
3. Pakrauti vandenį saulės ar mėnulio šviesoje.
Tiesiog laikyti jį ant palangės, tuo pačiu išgaruoja ir nusėda kai kurie negerumai.
4. Naudoti tirpsmo vandenį.
Vandenį reikia užšaldyti, paskui atitirbdyti, nupiltu du trečdalius, o vieną palikti. Tie du trečdaliai turėtų būti švarus, tinkamas gerti vandenukas. Šito niekada nebandžiau, bet daugiau informacijos galite rasti internete.
5. Pakrauti vandenį teigiamais žodžiais, mintimis, emocijomis, muzika.
Skamba keistai?.. taip, turbūt tai reikalauja tikslesnio paaiškinimo:
Žinią, kad vanduo gyvas ir reaguoja į mintis ir jausmus, pasaulyje paskleidė Masaru Emoto. Jam rūpėjo akivaizdžiai įrodyti, kaip įvairios mintys, emocijos, ketinimai veikia vandenį. Taigi pirmiausia vanduo buvo veikiamas įvairiomis nuostatomis, mintimis, jausmais, o paskui šaldomas ir fotografuojamas. Veikiant vandenį geromis emocijomis, mintimis, susidarydavo gražūs, taisyklingų formų kristalai, o blogomis - neturintys jokios struktūros ar net bjaurūs dariniai.
Kadangi žmogaus organizme yra apie 70 proc. vandens, pasidarė akivaizdu, kad geras žodis, gera mintis (o ypač palaiminimas) turi tiesioginį poveikį fiziniam jo kūnui ir drauge savijautai bei mintims. Žemiau, trumpame filmuke galite pasižiūrėti jo tyrimų rezultatus:
Galų gale visose religinėse tradicijose naudojamas šventintas vanduo, t.y. vanduo įkrautas malda; todėl galima ne tik kartoti padrikus gerus žodžius, ar prilipinti lapelius su jais ant vandens asočio. Galima pašventinti vandenį ir maistą pačiam. Kiekvieną kartą geriant, ar vartojant, mintimis arba balsu padėkoti už jį, įvertinti, nes iš tiesų, du iš trijų žmonių šiuo metu pasaulyje kenčia nuo bado ar troškulio, o mes įeiname į tą vieną trečdalį; galima paprašyti vandens, kad dovanotų sveikatą, džiaugsmą, ramybę, viską ko jums trūksta, ar ko linkite kitiems, jį geriantiems žmonėms. O paskui geriant įsivaizduoti kaip toks stebuklingas, tyras vanduo teka jumis, ir atneša į kiekvieną jūsų ląstelę šviesos.
O aš derinu ne vieną iš minėtų būdų, na, kad užtikrinčiau būtų :) Užpilu vandeniu gintaro gabaliukus, palieku ant palangės pasimaudyt šviesoje ir vadinu gražiais vardais. Man veikia :) O jums?.. Ar bandėt kas?. Galbūt turit savų vandens vartojimo/išgryninimo/gėrimo ritualų?.. Būtų labai įdomu išgirsti :)
p.s. Ar žinote, kad vanduo dengia daugiau kaip 70 proc. Žemės rutulio paviršiaus. Jo procentas žemėje yra toks pat kaip ir žmogaus organizme – sutapimas? :)
Pirmą kartą šį filmą žiūrėjau Indijoje ir verkiau. Gal dėl atmosferos autentiškumo, kur daug lengviau, giliau pajusti ir suprasti tą nuotaiką, vertybes, kurias perteikia filmas. Bet turbūt tik iš dalies dėl to.. Galiu drąsiai teigti, kad tai vienas geriausių mano visų laikų matytų filmų - viena gražiausių realių istorijų, kuri įkvepia kūrybai, džiaugsmui, gerumui ir tikėjimui. Tikėjimui, kad vienas lauke - dar ir koks karys, kad vienas lauke - tik vienas stiprus vidumi žmogus gali labai daug - gali viską. Mahatma Gandis ir iki šių dienų savo pavyzdžiu, savo šviesa įkvepia žmones didiems darbams. Didiems pirmiausia savyje, o paskui ir pasaulyje. “If we
could change ourselves, the tendencies in the world would also change.
As a man changes his own nature, so does the attitude of the world
change towards him." - Be the change you want to see in World. - Tapk pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje.
Jau daugiau nei kelios dienos praėjo, kai grįžau iš tokios vat tylos ir jogos stovyklos.. Gamtoje, tyloje - be muzikos, be knygų, be žodžių.. Labai norėjau pasidalinti įspūdžiais, bet reikėjo laiko, kad viskas nusėstų ir tik šiandien, kai pusę dienos praleidau sukišusi rankas į žemę (per tą karštą ir drėgną savaitę, kol nebuvau - viskas taip suvešėjo, kad nespėjam valgyt:), o kita pusę-per-pusę ant dviračio ir plūduruojant ežero vidury - pagaliau jaučiuos sugrįžus į Žemę :)
Taigi.. Su tyla man buvo lygiai taip, kaip su Indija :) - sunku ne pradžioj, o kelionės pabaigoj.. kai reikia grįžti į "normalų" pasaulį.. vat tada ir ištinka kultūrinis šokas..:)
Po savaitės tylos, išorinės ir kažkiek vidinės (nors vidinį dialogą ne taip ir lengva sustabdyti, tyla jį tikrai ramina), tą paskutinę dieną - buvo labai sunku pradėt kalbėti.. Ir jei ne švelnūs stumtelėjimai iš išorės (ačiū Shankarai:) būtų buvę dar sunkiau.. Atrodė, kad kažką pasakytum, tai turi būti išties svarbu, o nieko tokio svarbaus negalėjau rasti..
O dar - tyla tampa brangi ir trapi - lyg paėmus baltą švarų popieriaus lapą ir naują parkerį - susimąstai ką norisi jame rašyti, ir ar apskritai verta jį tepti.. Gal buvo sunku ir dėl to, kad tyla man visada jaukesnė, lengvesnė ir natūralesnė nei žodžiai. Todėl visas, ten praleistas laikas, buvo didžiulė atgaiva širdžiai, kai nereikia pradėti jokių nereikšmingų "small talks" (kurių taip ir neišmokau), niekam nieko nereikia aiškinti, nei sakyti, gali tiesiog Būti..
Ypač į pabaigą pradedi jausti kaip tyla su laiku eina platyn, gilyn bei tampa labai erdvi.. Ir nors vėl pradėjus kalbėti viskas lyg ir išsisklaido arba susitraukia, jauti jog nauji takeliai jau praminti, naujos vagos pragraužtos - ir tai tavyje nebus pamiršta..
Žinoma ten mes ne tik tylėjom - buvo jogos asanos, įdomios paskaitos su nuostabiais mokytojais, meditacijos, joga nidra - kuri man ypač patiko ir tiko.. Buvo daug įžvalgų ir suvokimų kilusių iš vidaus.. kaip kad - tyloje natūraliai mažėja noras kontroliuoti, įtakoti kitus žmones ir aplinką (taip, tai mano nuolatinė vidinė kova:), kažkaip tampa lengva nebevertinti ir savaime, be pastangų, pradedi priimti viską ir visus taip kaip yra.. paleidi.. Ir jei paskaitos metu kažkas atsistoja priešas užstodamas lektorių - tu negali paprašyti, kad pasitrauktų - ir traukies pats - ir tai toks svarbus ir didelis dalykas.. keitimasis, paslankumas ir minkštumas lyg upės vandens.. O daugiau.. na.. daugiau.. Gal nebent tik laiškas draugui..:)
"Rašau Tau laišką ant pamesto laumžirgio sparnelio.. čia - jie tūpia į plaukus lyg segtukai..
Rašau Tau laišką - apie tą ribą tarp ežero vandens paviršiaus ir dangaus - kurios nesudrumsčia jokie ratilai.. Apie lietaus lopšinę palapinėje.. Apie drakonus, kurie ilgai tylėję, išlenda riaumodami, bet tuojau rimsta paglostyti, nes jiems - kaip ir visiems - tik meilės trūksta..
Apie pamestą dienų skaičių.. Apie draugystę su geniu ir kukučiu.. Apie saldų kelių skausmą nuo ilgo kasdieninio pusės lotosiuko..
Apie raudonus vakarus ir rūkuotus rytus ir begales, begales "mental pictures", gailintis namie palikto fotoaparato.. Apie šviesius, šiltus ir nekalbančius žmones.. Apie saldžią morkų chalvą, kvepiančią cinamonais..
Apie mėgstamiausią seną lieptelį į ežerą.. Čia ir Dabar.. Apie trečios valandos ryto pirmąją paukščių simfoniją, kurios neįmanoma pramiegoti..
Apie kvėpavimą - padžioj lyg mašaliukų šokį - pakylantį ir krentantį, bet vėliau rimstantį - ežero ratilų bangelėmis..
Apie vakarinę raudonėlio, čiobrelių, pankolio ar Tulsi arbatą, labiau kvėpuojant ją nei geriant.. Apie "stebėtoją".. Apie pasitikėjimą Dievu ir Visata.. Apie kantrybę..
"'Anytime you start a sentence with I am, you are creating what you are and what you want to be. So, if you sometimes say, “I am bad at this, I am ugly, I am stupid,” these words take you farther and farther away from the part of you that is God. When you choose to say, “I am happy, I am kind, I am perfect,” you help the light of God inside you to grow and shine."
My favourite Dr. Wayne had published a new book. I'll bet it's worth reading :)
On my spring walk last Sunday, I accidentally found an audio book on my iPod, and although audio books always made me sleepy, I have been listening to this one since then, over and over again - completely awake :) and you know.. Miracles began to happen..:)
Sharing some magical sparks with you..
"You are not a human being, having a spiritual experience, - you are spiritual being, having human experience." Deepak Chopra
