Skardis, nuo kurio matosi Afrika..Dieną vilioja kalnais, o naktį - žybsinčiomis uosto švieselėmis - signalizuoja, kviečia..atrodo, taip arti - perplauktum, jei išdrįstum..pff.. kas tas Gibraltaras - kažkokie 13 km..
Rytai pabunda meditaciniais, melodingais karvių varpelių dilindinimais...ir vakarai užmiega.. Lyg Alpėse.. - dilin dilin.. vis tyliai, nepertraukiamai, naktį ir dieną, tai iš vienos, tai iš kitos pusės.. tai, kartais atrodo - iš dangaus.. o pačios karvės galvoja, kad taip skamba jų mintys..Kartkartėmis pasiseka pabendrauti su jūros daiktais.. Jie - begalo gražūs, tie jūros daiktai, beveik tobuli, nugludinti, suvienodėję - be aštrių kampų, be istorijos, praeities, susilieję su jūros kvėpavimu.. Ir nebesugebi atskirti stiklo šukės nuo smaragdo, ar gintaro, ar kažkokio nežinomo, dar neatrasto kosminio violetinio brangakmenio..
Kalnai čia kvepia edelvaisais, eukaliptais ir didžiuliais, išsikėtojusiais agavų žiedais.. Dar mandarinais kvepia.. rankos ir kišenės..:)
Bet ne taip saldžiai, kaip lietuviškas liepų lipčius, ir ne taip mėlynai, kaip mūsuos ežero vakaras..
Gera čia.. bet tik va širdis neiškeliavo, į traukinį nespėjo.. pasiliko.. Ten.. laukia pargrįžtant.. pavasariop su paukščiais..
Viskas gražu, tik.... likti kad ir trumpam be širdies, atskirtyje - sunku slegia ir prasiveržia kažkuom... belieka tikėtis susitikimo džiugesio....
AtsakytiPanaikinti