2015 m. vasario 19 d., ketvirtadienis

(Labai ilgas) pasakojimas apie džiovintų abrikosų sultis ir kelionę per Himalajus

Kadangi čia, pas mus Ukrainoje, yra labai didelis kainų skirtumas tarp vaisių bei daržovių sezono ir nesezono metu; kai jau būna tas sezonas, tai stengiamės prisikaupti atsargų. Paprasčiausias ir labiausiai vitaminus išsaugojantis konservavimo būdas - džiovinimas. Tai mes ir džiovinam :) Oi džiovinam :)

Bėda ta, kad paskui tiek tų pridžiovintų dalykų, kad nespėjam valgyt. O džiovinam tai abrikosus, šilkmedžio uogas, slyvas, obuolius, kriaušes, melionus, arbūzus, cidonijas, vyšnias, tai pat įvairias žoles - petražoles, špinatus - žieminiams kokteiliams.

Tai va, žiūrėdama į po stalu stovinčius trilitrinius stiklainius su visu šituo gėriu (pats paprasčiausias ir lengviausias būdas laikyti džiovintas gėrybes - stiklainyje su aprištu popieriumi vietoj dangtelio - taip viskas kvėpuoja, nepelyja ir neužsiveisia visokių nepageidaujamų valgytojų), artėjant pavasariui, supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir ne kažką - o valgyti.

Ir čia prisiminiau, kad esu ragavusi nuostabių sulčių iš džiovintų abrikosų. Taip taip, būtent iš džiovintų.

Himalajų vidury, Lhadako karalystės sostinėje Leh. Džiovintų abrikosų ir šaltalankių sultys ten - praktiškai vienintelis įmanomas vitaminų šaltinis, nes ten, smėlynuose, kalnų apsuptyje ir dideliame aukštyje labai mažai kas auga. Apie tokias sultys skaičiau Lonely Planet, dar iki ten apsilankydama ir be galo norėjau paragauti :)

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Knygos

Labai myliu knygas. Na labai labai myliu knygas. Nuo vaikystės, visa į tėtį - tai mano silpnybė. O knygynas arba biblioteka - mano rojus. Vaikystėje net svajojau būtų bibliotekininke. Tik sunkiai kažkaip sekėsi įsivaizduot, kad įmanomas apskritai tokio malonumo darbas - praleisti dienas tarp knygų, vartyti, uosti jų kvapą, dėlioti, kalbėtis apie jas, patarti, SKAITYTI. Matyt todėl ir nesu, kad iki galo nesugebėjau vizualizuot. :)