Linksmasis burokėlių humusas

Manau, kad dauguma mane suprasit, kai parašysiu, jog gerą humusą pagaminti yra sunku. Ir atrodytų taip keista, kai ingridientai tik keli, o pats pagaminimas nėra sudėtingas. Tai va, man ilgą laiką vis nepavykdavo, vis būdavo kažkas ne taip, kažkaip ne taip. Tai ne toks purus, tai skonis ne toks.. Kurį laiką parduotuviniai humusai man patikdavo labiau, nei maniškiai, gaminti namie. Bet aš nepasidaviau ir vistiek bandžiau. Kol pavyko :) Gero humuso esmė, mano nuomone - teisingos proporcijos, turi būt pakankamai sūrumo, pakankamai rūgštumo (visada dedu daug citrinos sulčių), ir pakankamai daug tahini (sezamų pastos), kas ir padeda jam tapti tokiu kreminiu ir labai skaniu. Tai čia klasikinis variantas,  tačiau aš siūlau pasigaminti linksmesnį  variantą su burokėliais, tokiu humusu tikrai papuošite bet kokį stalą ar pikniką (žinoma, jei nenorite, burokėlių galite nedėti, tada tiesiog pasigaminsite puikų, skanų, klasikinį humusą).

"Spring rolls" arba suktinukai su ryžių popieriumi

Prisipažinsiu pirmą kartą kai paragavau šių suktinukų variacijos (kaip dabar pamenu, gamino sesė, pas mūsų tėvus namie, dėjo avokado ir mango) - manęs visai nesužavėjo. Ir nesužavėjo būtent tas ryžių popierius, jausmas buvo lyg sraigė kokia burnoj voliotųsi. Tačiau pamažu, daviau jiems antrą šansą, paskui ir trečią ir taip - prisipratinau. O tuom labai džiaugiuos - nes tai labai lengvai pagaminamas patiekalas arba užkandis (priklauso kiek suktinukų suksit), adaptuojamas pagal šaldytuvo turinį, galima iš tiesų dėt viską, ką randi, o dar jis - lengvas skrandžiui ir figūrai. 

Pakankamai daug priežasčių jį pagamint, ką? 

Rytų skonis Nr.1: humusas

Pirmą kartą paragavau šio rytietiško gėrio, kai jis dar nebuvo toks populiarus, iš tiesų, tai nutiko taip seniai, kai dar net nebuvo facebook'o ;) Įsivaizduojat? Su drauge arti mėnesio keliavome po Ispaniją, apsistodamos pas žmones per svetingumo programą "Hospitality club", dabar aš jau ja nesinaudoju, dabar naudojuosi "Couchsurfing" svetingumo programa, bet tai vis dar mano mėgiamiausias būdas keliauti, kartais - priimant svečius pas save ir net neišeinant iš namų :)

Tada, pamenu, apsistojome kažkuriame pajūrio miestelyje, Alikantėje ar Almerijoje pas tris vaikinus, kurie buvo veganai, o aš tada net vegatarė nebuvau ir visas dienas jie mus vaišino ispaniškais ir ne tik veganiškais patiekalais. Tada pirmą kartą paragavau šaltos gaspačo sriubos. Ir žinoma humuso, bei falafelių. Pamenu, kaip sėdint virtuvėj ir stebint gaminimo eigą, man pasirodė jau tokio sudėtingumo tie patiekalai.Visų pirma: gal pirmą, o gal antrą kartą matomi avinžirniai, kuriuos reikėjo iš vakaro užmerkti, paskui ilgai virti, paskui malti..Oi... Bet patiekalas gavosi tikrai skanus. Galbūt ne skanesnis, nei saldūs, sunokę ispaniški vaisiai (tada pirmą kartą ragavau ir figų), riebūs, tiesiai nuo medžių skinti avokadai.. - bet skanus. Toks skanus, kad grįžusi namo, išmokau ir aš tą čiudo humusą gaminti. Bet vistiek labai džiaugiuosi, kad jis jau pasidarė populiarus ir pas mus: Vilniuje, mano mėgiamas "Zatar" gamina tobulo skonio humusą su falafeliais ir namine pita, Ukrainoje, Vinnitsoje, kur gyvenau, taip pat turėjau tašką: požeminėje perėjoje, prie medicinos universiteto, kur daug studentų rytiečių studijavo, šeimos restoranėlyje kartais skanaudavau tų falafelių, nedažnai, nes reikėjo per visą miestą dėl jų važiuoti.

chokolate + kale

Jeigu aš jums pasakyčiau, kad salotos gali būti desertas?.. Taip taip salotos, iš tikro tai net ne salotos - o kopūstas, garbanotas. Dar geriau ane? Ir desertas ne bet koks - Šokoladinis. :) Pasukiotumėt man prie smilkinio pirštu?..

Iš tikro dviračio čia neišradinėju jokio, tiesiog pagaliau prisiruošiau pagaminti seniai planuotus šokoladinius kale čipsus. Vis matydavau įvairiuose receptų puslapiuose, blog'uose, o kadangi aš mėgėja visokių keistų (iš tikro tai jie visai ne keisti gaunasi, čia tik iš pirmo žvilgsnio), įdomių, atrodytų nesuderinamų dalykų - tai buvo tik laiko klausimas.

 

du viename arba išgyvenimas gamtoje

Jeigu man reikėtų rinktis iš svarbiausių dalykų gyvenime, be kurių negaliu apsieiti, būti ar gyventi - vienas iš jų tikrai - gamta. Mažiau ar daugiau laukiniška, su šiukšlėmis ar tokia, kur kilometrais nerastum jokių žmogaus apsilankymo ženklų - man ne taip svarbu..:) jau ne taip svarbu.. turbūt todėl, kad kurį laiką gyvenu Mieste, na ir Lietuvoj gyvenau mieste, bet tokiam, nemiestiškam, kur penkios minutės ant dviračio ir tu jau laukuose, pievose, miškuose, kur buvo švarus oras, vanduo, galėjau sodinti savo augalėlius.. o šitas Miestas didesnis, švelniai tariant :) ir nors, aišku yra savų privalumų, kaip kad berods 14 jogos centrų ir visokios kitos pasirinkimo laisvės, bet čia, kad patektį gamton man reikia ilgai ir nuobodžiai važiuoti bent keliom transporto priemonėmis.. 

Bet užtat kiekviena tokia išvyka - Šventė. Nuo pat pradžios, daiktų krovimosi į kuprinę (niekad nepamirštų bent kelių tuščių maišelių laukinių žolių atsargoms) iki sugrįžtuvių, nusvilusiais pečiais, dulkėtom kojom ir prašviesėjusia galva. Pirmas dalykas, kurį pajaučiu išlipųsi kokioj nors paskutinėj autobuso sustojimo stotelėj - erdvė. Ir psichologinė, bet ir reali, fizinė erdvė viduje ir aplinkui. Net kvėpuoti lengviau, juk miestas iš tiesų spaudžia.

Ir net būna neturiu kažkokio konkretaus plano, tiesiog eiti kur akys veda, stebėti medžius, paukščius, drugelius, gulėti ant žemės, vaikščioti basomis, ganyti debesis ir būtinai būtinai pasigaminti kažką tokio laukiniško :) iš "išgyvenimo gamtoje" serijos..

 Universaliausias patiekalas tokiu atveju turbūt salotos. Kažkiek ingridientų buvau pasiėmusi iš miesto, nes nebuvau tikra, kad pavyks užkišti savo bendrakeleivių skrandžius vien tik žolėmis, bet tikrai galima kultūrinių dalykų nenaudoti, o vien tik iš laukinių augalų gaminti. Taigi, receptukas:

piknikaujame

Receptukas vasarinei iškylai prie upės palei saulėgrąžų laukus, su plazdančiais lengvais sijonais mirkant kojas vandeny, kol mylimasis "varlytes" upelio paviršiumi laido..  Taigis: mirkytas saulėgrąžas blendinam su trupučiu citrinos sulčių, petražolėm, pipirais, galima druska; įdarome cukinijų juosteles, susmeigiam pusele dantų krapštuko, puošiam graikiškais riešutais ir petražolėm. Suktinukus galima gaminti ir su agurkais ir su baklažanais, taip pat labai skanu.

Skanių ir smagių iškylų :)
p.s. O koks jūsų mėgiamiausias žaliavalgiškas užkandis?.. Toks, kurį galima būtų į pikniko krepšį susikrauti ir mielus/artimus nustebinti..? :)

trakš trakšt traškučiai (again)

Pamenate, mes jau ne kartą gaminome kartu traškučius, arba čipsus (nepabijokim to žodžio:), mano patys mėgstamiausi - lapinių kopūstų, burokėlių ir topinambų ir dabar nauji - baklažanų.. Turbūt vertėtų ir vėl pradėti nuo to, jog turiu priklausomybę traškučiams, kažkada ją turėjau tiems nesveikiesiems ir baisiesiems parduotuviniams, o dabar mėgstu karts nuo karto "prisiminti traškėjimą" ir gaminu juos raw. :)

Praeitą savaitę nusiaubiau Citromą, jei dar nepasakojau - Kaune, Urmo bazėse yra toks 19-tas (berods) sandėlys ir "Citroma", ten galima labai juokingomis kainomis įsigyti visokių gėrybių, praeitos medžioklės grobis - bananai - kilogramas po litą, agurkai sultims po porą litų, kalendros pundeliai (100 gr. 50 cnt.), salotos, berods, po tris litus kg. ir baklažanai, jau nepamenu kiek, bet irgi labai pigiai. Kartais ten galima rasti daug visko ir pigiai, kartais nelabai ko, kaip kada pasiseka, bet aš ten visad užsuku, jei Kaune lankausi. Taigi.. baklažanai.. Pradžioj valgiau tuos baklažanus salotose, marinavau (alyvuogių aliejus ir prieskoniai), bet kadangi per gobšumą jų tiek daug prisipirkau, galiausiai idėjos išseko, o tada ir atėjo išganinga mintis :) - Traš ku čiai.

Tiesiog supjaustom plonais griežinėliais, lengvai patepam alyvuogių aliejumi, pabarstom žolelėm, galima ir druska, jei labai norisi ir ką?.. - Džiovinam :) o po to - mėgaujamės..

Skanaus :)

Topinambų ir burokėlių "čipsai"

Kažkada buvau čipsų mergaitė.. taip taip, mane visad ne prie saldaus traukė, o prie sūraus ar pikantiško.. ir su tais čipsais tokie sudėtingi įtempti santykiai buvo - "и хочетсця и колетсця" ar kaip ten sako.. kol prieš kelis metus nuo jų atpratau.. na nuo tų blogųjų virtų senam aliejum ir pagardintų visokiais gliukomatais.. bet nuolat ieškojau sveiko ir tuo pačiu skanaus atitikmens.. paskui prie visų kriterijų prisidėjo ir raw.. Pagaliau užtikrintai atėjo galas visiems tiems ieškojimams - ta dam...Esu bandžius gaminti (tai yra džiovinti neaukštoj temperatūroj naudojant pravertą orkaitę, ar džiovintuvą, ar saulę) traškučius iš įvairių daržovių: morkų, burokėlių, pastarnoko, tų pačių bulvių (visai nevykęs variantas) ir dabar nesenai - topinambų.. Topinambai tai tokia stebuklinga daržovė, kuriai nereik jokios priežiūros, o mėgautis ja galima ištisus metus, be to gražiai žydi, nes juk ir vadinama bulvine saulėgrąža.. Taigi būtent jų traškučiai man patys skaniausi, dar burokėlių.. Pagaminti labai paprasta, su šepetuku nušveičiu topinambus ar burokėlius, nelupu, kadangi iš savo daržo, tada supjaustau griežinėliais, nei per plonais nei per storais tokiais.. ir viskas - džiovinam, galima pabarstyt natūralia druska kol dar drėgni, bet ir taip skanu.. burokėliai tokie saldūs šiek tiek gaunas, o topinambai apskritai idealaus skonio, traškumo, pikantiškumo.. Pasigamink ir draugą pavaišink :) Skanaus