Pamenat, kaip prieš kelias dienas FB klausiau ką daryti su daug persimonų?.. Gavau tikrai puikių patarimų, kurie laukia eilėje būti išbandyti. Tačiau, visai netyčia, užmačiau tokį paprastą receptuką. Na visai toks paprastas paprastutis. Bet iškart užuodžiau tame paprastume genialumą. Šiek tiek patobulinau ir..
Na, gavosi - vienas skaniausių raw desertų, kurį esu valgius. Be riešutų, taigi visai neriebus, lengvutis, tirpstantis burnoje.. Mažiau kalbų, taip sakant, ar ne?..:)
Aš esu arbatų žmogus, na, gal labiau - arbatų mergaitė. Vat ir pasakiau garsiai :)
Negaliu be arbatų.. Ypač šaltu sezonu.. O dar labai mėgstu pati kurti įvairius jų derinius iš prieskonių, savo susidžiovintų žolelių ar vaisių. Vasarą labai patiko žalia ekologiška arbata su rožių žiedlapiais.. Ir šalta ji labai skani.. Na, o kai ateina ruduo, aš vis sugrįžtu prie kokių džiovintų obuoliukų arbatų.. Kasmet vis kitaip. Pernai gėriau ją su cinamonu ir imbieru. Šiemet imbierą pakeičiau žvaigždiniu anyžiumi ir gavosi nuostabiausias derinys :)
Taigi - džiovinti obuoliukai, kelios anyžių žvaigždutės (sugrūstos grūstuvėje su visom luobelėm ir sėklom) bei cinamonas. Per-fec-tion..:)
Jei kas nenorite verdančiu vandeniu gadinti vitaminų, siūlau tiesiog šiltu vandeniu užlieti ir kad ilgiau pastovėtų, dar galima ant kokio radiatoriaus.
Lauktas ar nelauktas ir ruduo atėjo. Taip, taip.. Dar saulėtos, bet jau vėstančios dienos.. rūkuoti rytai ir vakarai.. Įvairiaspalvių lapų puokštės tiesiai ant gatvės, po kojomis..
Prisipažinsiu, ruduo - ne pats mėgstamiausias mano metų laikas. Aš mėgstu šilumą, net ne šilumą, o karštį.. Saulę.. Mėgstu maudytis ir miegoti po atviru dangumi.. Rudenį visa tai.. na.. - tarkime, ne taip komfortiška :) nors ir įmanoma..
Bet kaip ir viskas, ruduo irgi turi savo mažų malonumų.. Pavyzdžui, įdomi knyga ir šiltas pledas lietui už lango lyjant.. mm.. Botai ir taškymasis po balas, ir pasivaikščiojimai raudonais žandais bandant kvapu rankas sušildyti.. O paskui karštos, kvapnios arbatos puodelis... Miškas rudenį taip pat keičiasi, net kvepia kitaip.. besiruošdamas miegui..
Bet vienas svarbiausių rudens privalumų, ypač mūsų klimato zonoj - visokiausios skaniausios rudens gėrybės :) Čia, Ukrainoje, karts nuo karto man tenka susidurti su neragautais egzotiškais ir pusiau egzotiškais dalykais, kaip bebūtų keista, nes klimatas juk panašus kaip ir Lietuvoj.. Paskutinis toks keistumas - fizalis arba dumplūnė. Vyras parvežė penkis kilogramus. Šiaip aš labai mėgstu dumplūnes, na tas normalias, įprastas, rūgščiai saldžias mažytes uogytes. Tik šios buvo kitokios :) labiau daržovė, o ne uoga, kažkas panašaus tarp dumplūnės ir pomidoro.. Pasilikau sėklų, tai paskui galėsiu pasidalinti.. Kai bebūtų, Instagrame gavau pasiūlymą pabandyti pasigaminti su šituo gėriu salsą. Salsa iš esmės tai salotos, tik kad smulkiau supjaustytos. Taip skoniai labiau persipina vienas su kitu ir išlieka tekstūra.
Jei kam naujiena - aš labai mėgstu keliauti. Labai labai. Net kai jau nemėgstu, kai pavargstu, vistiek keliauju, nes, nu - taip gaunasi. Karma tokia, matyt. Tik va dabar nusėdau, o gal užstrigau šiek tiek paskutiniu metu ryšium su visokiom politinėm/karinėm situacijom, kurios, tikiuos greit išsipręs; bet vistiek kertu porą/trejetą valstybinių sienų kas kelis mėnesius stabiliai, nes net ir niekur nekeliaudama, keliauju tarp namų, kurie skirtingose šalyse. Va taip.
To pasekoje, mane visad labai stipriai domino žaliavalgiškos, maitinimosi kelionėje, galimybės. Vien iš praktinių sumetimų. Per eilę metų išsivystė šiokie tokie įpročiai, kuriais noriu pasidalinti. Taigi, dažniausiai mano kelionės nuo taško A iki B trunka para, pusantros. Tad su savim visad turiu obuolių, dž. vaisių ir riešutų, bei vieną žalią kokteilį, kurį suvartoju pirmiausia, o paskui talpoje laikau vandenį. Paprasta. Taip, paprasta, kai kelionė trunka taip trumpai, bet aš dar labai mėgstu visokius žygius gamtoje. Dviračiais, kalnais, laukais, kaip pasiseka.
Taigi, kaip maitintis žaliavalgiškai, kai eini į žygį pvz. savaitei ar dešimčiai dienų. Ką pasiimti su savimi?..
Įprastai turistai-alpinistai ima visokias užpilamas sriubas, košes, "tušonkes" - baisu, vienu žodžiu. Tokį maistą, kuris kaip tik apsunkina labiau nei suteikia energijos. Žaliavalgystė net ir ne žaliavalgiaujanties žygio metu pati puikiausia išeitis. Kodėl? Na, jūsų kuprinė bus lengviausia iš visų - čia faktas. Antra - kiek susitaupo laiko, kai nereikia ryte vakare rinkti malkų, kurti laužo, kažko burti prie jo dūmuose ir paskui dar smėliu šveisti puodų ir keptuvių. Nekalbant aišku apie energijos gavimą paprasčiausia ir švariausia jos forma. Greita, paprasta, sveika.
Tai, nuo ko pradėti tą kuprinę krautis..
Pirmiausia, žygis tai juk visad būna gamtoje (aišku, jei kokios snieguotos viršūnės - tai jau kitas reikalas), tad gamtos gėrybės turėtų būti pirmoj vietoj - uogos, vaisiai, laukinės žolės, vaistažolės. Žinoma, jei nepažįstate, tai geriau į burną nedėti. Turiu kelias elektronines knygas apie išgyvenimą gamtoje, mitybą laukiniais augalais, jei kam įdomu - rašykit komentaruose el. paštą - persiųsiu.Be to - Lietuvoje yra toks Neries regioninis parkas prie Kauno, ir jie karts nuo karto rengia nuostabius seminarus apie valgomus laukinius augalus, labai rekomenduoju :)
Jei jūsų kelias veda per kokius kaimukus, miestukus, tai aišku turgely, iš močiučių ar parduotuvėj galima karts nuo karto
pasipildyti šviežių vaisių ir daržovių atsargomis; jeigu neveda - aš
stengiuosi pasiimti po didelį obuolį kiekvienai žygio dienai; jį galima
valgyti pusryčiams pasipjausčius į granolą, nes na tikrai pavargsti būna
nuo tų džiovintų dalykų.
Taigi, toliau - pagrindinis racionas:
balti grikiai daiginimui (nes aš pagrinde daugiau nieko daiginto nemėgstu; bet galima dar imti kviečių ar lešių);
dž. žolių miltai (t.y. džiovintų špinatų,kviečių želmenų, mangoldų, kale ir lauko žolių miltai (su blenderiu puikiai susimala), šliūkštelsit vandenuko į vat tokį vat patogų indą, dėl saldumo dar galima maltų dž. vaisių įberti, pateliuskuot gerai ir žalias kokteilis gatavas :)
džiovinti vaisiai (datulės, razinos, abrikosai, figos, obuoliukai, kriaušės, šilkmedžio uogos (yra lietuviškų labai skanių batonėlių iš jų), slyvos ir kt.);
dž. daržovių čipsai, juostelės (pvz. moliūgų, burokėlių);
riešutai (lazdyno, graikiški, migdolai);
sėklos (saulėgrąžos, moliūgų, chia, sezamų ir kt.)
maltos sėklos, kaip linų sėmėnys ar kanapių sėklos, kurias galima maišyti į kokteilius;
spirulina, chlorela (jie ypač duoda energijos), maca ir kiti papildai į kokteilį ar vandenuką;
bičių produktai, kas naudoja - medus, bičių duonelė;
šaltai spaustas aliejus (salotoms iš lauko žolių);
žaliavalgiška granola, duoniukai, dž. vaisių ir riešutų batonėliai (štai čia receptai: granolos ir duoniukų);
jūržolės (wakame);
žolelių, žalia arbata (aišku tiems, kas vartoja, bet šiaip rekomenduoju, nes ypač žygyje būna tikrai norisi kažko šilto);
Svarbiausia žygio metu yra energija, o energija mes gauname iš angliavandenių - taigi tai ir turėtų būti pagrindinė raciono dalis, šiuo atveju saldūs džiovinti vaisiai, nebijokit, dėl kelių dienų dantukai neišbyrės :) Dar labai svarbu tos energijos gauti nuolat, t. y. valgyti maždaug kas valandą, nevalgyti, labiau užkąsti dž. vaisiais ir keliauti sau toliau.
Dar noriu pasidalinti video rusų kalba, vieno sportuojančio/keliaujančio žaliavalgio veikėjo, kuris ir įkvėpė šį straipsniuką parašyt :) be visų įdomumų šiame video pamatysite kaip lengvai pasigaminti kelioninę daigyklę savo grikiams.
Smagių, sveikų kelionių!
p.s. Pasidalinkit, prašau, savo "išgyvenimo" patirtimi kelionių metu :)
Jei kas skaito mane nuo pradžių, turbūt prisimena, kad visas šitas reikalas, t.y. blog'as prasidėjo prieš porą metų, prieš man išvykstant woof'inti į Ispanija. Wwoof - tai tokia pasaulinė organizacija, vienijanti ekologinius ūkius bei projektus. Ir ten galima užsiregistruoti ir nuvykti kažkur pasavanoriauti. Labai rekomenduoju tiems, kas turi laisvo laiko :) Finansai minimalūs, nes viskuo aprūpina, stogu, maistu, tik kaip nuvykti kainuoja, tačiau galima autostopu ar dar kažką sugalvoti..
Patirtis - neįkainojama, pirmiausia, ta svarbiausia - gyvenimiška patirtis, žmonės, įspūdžiai, blyksniai, akimirkos, spalvos, skoniai, kvapai.. :) Paskui, žinoma - pati kelionė, juk savanoriavimas puikus būdas pamatyti pasaulio, neapturint didelių išlaidų, ir ne šiaip pamatyti, o iš vidaus, asmeniškai, pergyvenant, ne probėgomis. Ir dar - pati patirtis su žeme, ekologiška, dažnai gamtine žemdirbyste, plaušmolio statybomis, ten galima visko pagal savo skonį rasti, nes tų ūkių/projektų yra pačių įvairiausių, mes pvz. pirmiausia viešėjome jurtų slėnyje šalia Tarifos, padėjom daržą užveisti, sodą nuo kaktusų valyti, paskui pagal planą turėjome vykti į Kanarų salas, į žirgyną, tačiau žinot, kaip su tais planais :) Vietoj to - Afrika išpuolė :) bet tai irgi buvo patirtis, kurios reikėjo.
Tačiau šis įrašas ne visai apie tai :) Kai gyvenau Tarifoje, iš savo kaimynų išgirdau neitikėtiną istoriją (na gerai, ne tokią jau ir neįtikėtiną). Tai va, ten aukčiau, į šiaurę nuo mūsų, tačiau ne labai toli, gyveno toks žmogus ir jis turėjo stebuklingą sodą. Stebuklas buvo tame, kad jis bendravo su savo augalais, kiekvieną dieną, kaip kad pas mus laisto žmonės, jis ėjo, šnekino, drąsino juos. Mano kaimynai pasakojo, kad jo sodas iš tiesų stebuklingas. Medžiai vaisius pradeda vesti žymiai anksčiau, viskas auga sparčiau, o patys vaisiai didesni ir skanesni už įprastus. Čia prie to, kad klimatas ten pietų Ispanijoj ne pats palankiausias vaismedžiams, daug saulės, mažai lietaus ir skurdoka žemė. Labai gaila, kad turėjau išvykti taip ir nepabuvojus, nepabendravus su tuos tebuklingu sodu.. Bet tikiuos dar kada kelias mane ten nuves.. O dar labiau tikiuos, kad pavyks savo tokį sukurti.. Nes juk augalai taip pat sąmoningi, ypač medžių sąmoningumą lengvą pajusti, prisiglaudus, apkabinus, dažnai lankant.. Jie tiesiog giliau miegantys nei mes..
O šiandien internete radau nuotrauką :) Pasirodo tas ispanas ne vienintelis, man rodos kad nuotrauka iš Ukrainos, nos negaliu garantuot....
Ką manote jūs?.. Ar bandėt kada taip drąsint savo augalėlius?..:)
P.s. Nesuprantantiems rusų kalbos. "Daržovės - į priekį! Moliūgėli - tu gali! Moliūgėli - varyk!". :)
Vasara įsibėgėja šiemet anksti kaip niekad :) Na ir gerai, man asmeniškai niekada nebūna per karšta, tik per šalta būna dažnai Lietuvoj :) O jeigu jau ir norisi atsivėsinti, tai padaryti juk žymiai lengviau nei susišildyt - mėgiamiausi mano būdai: mirkimas gaiviam ežeriuky, žaliavalgiški ledai ir gerti kažko šalto.. Kažko šalto seniau dažniausiai tapdavo gira.. Mano amžinątilsį nuostabi močiutė gamindavo fantastišką girą iš medaus ir razinų ir duonos.. Tačiau dar lengviau ir paprasčiau galima pasigaminti žaliavalgišką girą iš vaisių, šiuo receptuku kažkada dalinausi FB puslayje, tačiau blog'o jis tai ir nepasiekė.. Ištaisau klaidą, jums reikės:
Mano gyvenimas yra apdovanotas daugybe nuostabių, puikių žmonių, už kuriuos kiekvieną dieną išties esu dėkinga. Žinau, kad kiekvienas jūsų aplink save taip pat turite tokių bendrakeleivių, kurie įkvepia, sušildo, kai reikia - apkabinimu arba žodžiu, o kartais švelniai, bet griežtai "pastato į vietą" kai susvyruojate. Nes palaikymas kelyje yra tikrai svarbu, ar tai būtų žaliavalgystė, ar joga, ar tiesiog - sunki savaitė :) O pasidalinus atrodo, kad ir tas džiaugsmas tampa platesniu, ir liūdesiukas skaidresniu..
Tai va, šis įrašas apie tai, apie vieną nuostabią, sveikuoliškai gyvenančią mano draugų šeimyną, pirštais nerodysim :) Susitikus su jais, kiekvieną kartą sužinau kažką naujo ir įdomaus bei gaunu begalę įkvėpimo ekperimentams virtuvėje. Nes viena yra sveikai maitintis, kai daugiau mažiau esi viena ar dviese, sugrauži bananą ir puiku :) O kai reikia užpildyti pilvukus keturių asmenų šeimynai su dviem pipirais - tenka griebtis visokių išmonių. Su pasididžiavimu noriu papasakoti apie šių draugų mergytę, kuri iki 3 metukų nebuvo ragavus jokių pirktinių sintetinių saldumynų ar saldainių, nedaug turbūt tokių vaikų pas mus dabar. Ir iki šiol ji visų tų ryškių, kvapnių, netikrų dalykų nemėgsta. Ir viskas tik todėl, matyt, kad jos mama gamina be galo skanų, natūralų, naminį šokoladą :)
.JPG)