Skaitiniams ir pamąstymams, apie viską ir apie nieką :)
Šiandien daug vaikščiojau ir daug visokių reiškinių sutikau išorėj ir viduj. Kaip kad baidarinką plaukiantį sau Neryje prieš srovę, nežinau gal sportavo žmogus ar ką, bet toks jau vidutinio amžiaus, vienas plaukė ir dar tempą gerą laikė.. Tada ir pradėjau galvot apie tą "prieš srovę".. Ir dar apie takelius. Esu iš tu "einu kur noriu" žmonių. Na žinoma, jei negalima ar kas - aišku aš ten neisiu. Bet turiu omeny, kad labiau mėgstu vaikščiot po žolę nei asfaltuotais takeliais. Negalioja rudeniui ir baloms. O dar mėgstu nukirtinėt kampus ir kelius, turbūt esu visokių miesto vejos prižiūrėtojų ne pats mėgstamiausias asmuo. Bet pažįstu žmonių, kurie niekad nenukirs kampo, kurie nemėgsta vaikščiot ne per takelius. Lyg tai būtų kažkas blogo. Iš tikro jau einame prie to, esu buvusi parkuose, kur negalima vaikščiot per žolę ir yra tokie skelbimai. Esu buvusi ir tokiuose, kur yra skelbimai, kad per žolę vaikščioti galima ir jie džiugina. Bet iš kitos pusės ar tai neturėtų būti natūralus dalykas? Natūralesnis nei asfaltas? Ir kodėl žmonės jaučiasi blogai eidami ne per takelį.. Nes dažniausiai (aš stebėjau) būtent taip visi vaikšto. Ir kol pas mus mieste nepadarė takelių palei upę, palei ją vaikščiojo žymiai mažiau žmonių. Kodėl taip?.. Atrodo na toks paprastas, paprastas, elementarus dalykas. Bet galbūt eiti be tako, pirmam, "civilizuotoje" visuomenėje visad sunkiau, kaip kad plaukti prieš srovę su baidare.. Nes kai aš vaikštau be takų palei Nerį sutinku tik girtuokliaujančius ir žvejus.. Galbūt taip ta mūsų sistema mus ir formuoja, nuo tokių mažų, paprastų dalykų. Kas "galima", kas "negalima, kas "padoru" ir pan. Kad reikia vaikščioti tik visų išmintais takais ar dar geriau nutiestais, nes kas gi dėsis jei visi pradės vaikščiot kur nori.
Šiandien daug vaikščiojau ir daug visokių reiškinių sutikau išorėj ir viduj. Kaip kad baidarinką plaukiantį sau Neryje prieš srovę, nežinau gal sportavo žmogus ar ką, bet toks jau vidutinio amžiaus, vienas plaukė ir dar tempą gerą laikė.. Tada ir pradėjau galvot apie tą "prieš srovę".. Ir dar apie takelius. Esu iš tu "einu kur noriu" žmonių. Na žinoma, jei negalima ar kas - aišku aš ten neisiu. Bet turiu omeny, kad labiau mėgstu vaikščiot po žolę nei asfaltuotais takeliais. Negalioja rudeniui ir baloms. O dar mėgstu nukirtinėt kampus ir kelius, turbūt esu visokių miesto vejos prižiūrėtojų ne pats mėgstamiausias asmuo. Bet pažįstu žmonių, kurie niekad nenukirs kampo, kurie nemėgsta vaikščiot ne per takelius. Lyg tai būtų kažkas blogo. Iš tikro jau einame prie to, esu buvusi parkuose, kur negalima vaikščiot per žolę ir yra tokie skelbimai. Esu buvusi ir tokiuose, kur yra skelbimai, kad per žolę vaikščioti galima ir jie džiugina. Bet iš kitos pusės ar tai neturėtų būti natūralus dalykas? Natūralesnis nei asfaltas? Ir kodėl žmonės jaučiasi blogai eidami ne per takelį.. Nes dažniausiai (aš stebėjau) būtent taip visi vaikšto. Ir kol pas mus mieste nepadarė takelių palei upę, palei ją vaikščiojo žymiai mažiau žmonių. Kodėl taip?.. Atrodo na toks paprastas, paprastas, elementarus dalykas. Bet galbūt eiti be tako, pirmam, "civilizuotoje" visuomenėje visad sunkiau, kaip kad plaukti prieš srovę su baidare.. Nes kai aš vaikštau be takų palei Nerį sutinku tik girtuokliaujančius ir žvejus.. Galbūt taip ta mūsų sistema mus ir formuoja, nuo tokių mažų, paprastų dalykų. Kas "galima", kas "negalima, kas "padoru" ir pan. Kad reikia vaikščioti tik visų išmintais takais ar dar geriau nutiestais, nes kas gi dėsis jei visi pradės vaikščiot kur nori.
Anyway, dar sėdėjau, upę, debesis stebėjau ir galvojau apie žvejus, nes buvo ten aplinkui, krantuose keletas.. Kažkaip abejoju, kad jie žvejoja dėl žuvies pačios, na visi turbūt sutinka, kad žvejyboj yra kažkas daugiau, tam tikra meditacijos forma.. Bet negi padorioj visuomenėj, save gerbiantis žmogus (ir kitus gerbiantis būtinai) ateis ir atsisės laisvadienį prie upės, ir sėdės taip pusdienį. Ne, jis būtinai turi gi kažką veikti, užsiimti, apsimesti gal net, kad visai čia jam neįdomi ta upė, nei ta gamta, nei vienatvė.. O juk būtent dėl to jis meškerę pirmoj vietoj ir traukia.. Žodžiu nors aš prieš žudymą, bet suprantu tuos žvejus, jie tiesiog nežino kito būdo, priimtino visuomenei ir jiems patiems. Būdo pabūti tyloje, su savim, su gamta.
Ir kai paskui pro vieną žvejį praeidinėjau, pasitiesusį rankšluostuką sausesnėje vietoje, o ant rankšluostuko sumuštiniai sutepti, dar kažkokie daikteliai tvarkingai sudėti, pasiruošti - Tam mažam sekmadienio ritualui pasibuvimui su savim, teisėtai, ne bet kaip, kažką veikiant. Aš pažiūrėjau į jį, jis man į akis ir mes absoliučiai supratome vienas kitą.
Noriu palinkėti pirmiausiai sau, o ir visiems, nesistengti prisitaikyti, jei tai niekam netrukdo, neieškoti priimtinumų, išmintų, asfaltuotų takelių, o leisti sau tą prabangą būti savimi. Kas tai bebūtų ir ką tai jums bereikštų. Nes tik tokiu būdu mes galime nueiti tą savo, autentišką kelionę, ir suprasti/surasti, ką reikia ir ką mūsų siela pasirinko iš pat pradžių. Gyvenant svetimą gyvenimą, nuolat galvojant ką pagalvos kiti, visuomenė, gali nebelikti laiko, arba jėgų savajam. Vat toks, kažkoks dramatiškas ir gal ne visai pozityvus rašinėlis gavosi, nors diena buvo tokia skaidri ir rami, bet taip jau jis į popierių sugulė.
Ir kai paskui pro vieną žvejį praeidinėjau, pasitiesusį rankšluostuką sausesnėje vietoje, o ant rankšluostuko sumuštiniai sutepti, dar kažkokie daikteliai tvarkingai sudėti, pasiruošti - Tam mažam sekmadienio ritualui pasibuvimui su savim, teisėtai, ne bet kaip, kažką veikiant. Aš pažiūrėjau į jį, jis man į akis ir mes absoliučiai supratome vienas kitą.
Noriu palinkėti pirmiausiai sau, o ir visiems, nesistengti prisitaikyti, jei tai niekam netrukdo, neieškoti priimtinumų, išmintų, asfaltuotų takelių, o leisti sau tą prabangą būti savimi. Kas tai bebūtų ir ką tai jums bereikštų. Nes tik tokiu būdu mes galime nueiti tą savo, autentišką kelionę, ir suprasti/surasti, ką reikia ir ką mūsų siela pasirinko iš pat pradžių. Gyvenant svetimą gyvenimą, nuolat galvojant ką pagalvos kiti, visuomenė, gali nebelikti laiko, arba jėgų savajam. Vat toks, kažkoks dramatiškas ir gal ne visai pozityvus rašinėlis gavosi, nors diena buvo tokia skaidri ir rami, bet taip jau jis į popierių sugulė.
Nuotraukos iš interneto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą