pasaka

Ši pasaka buvo mano paauglystės top'as, nežinau nei kieno ji nei iš kur, paskui buvau n metų ją praradus ir beveik pamiršus.. Kol nesusapnavau ir vėl neatradau, dabar jau nepamesiu.. niekad.. :) Taigi.. Pradedam..

Kartą, labai senai, laimingais laikais, kiekvienas gimdamas gaudavo po mažutėlį, minkštutėlį Švelnukų maišelį. Vos panorėjęs, žmogus galėjo įkišti į jį ranką ir išsitraukti Šiltą Švelnuką. Šiltų Švelnukų visiems labai reikėjo, nes juos gavęs žmogus kaip mat pasijusdavo pilnas šilumos ir švelnumo. Žmonės, retai gaunantys Šiltų Švelnukų, galėjo susirgti nugaros liga, suriečiančia į ragą ir net mirti. Tais laikais gauti Šiltų Švelnukų buvo visai paprasta. Kaskart, jų užsigeidęs žmogus, galėjo prieiti prie tavęs ir pasakyti: „Aš norėčiau Šilto Švelnuko“. Tu tuomet kyšteli ranką į savo maišelį ir ištrauki Švelnuką. Vos išvydęs dienos šviesą, jis virsdavo dideliu pūkuotu Šiltu Švelnuku. Tada tu dedi jį žmogui ant peties, galvos ar kelių, o Švelnukas glausdamasis prie kūno ištirpsta, užliedamas žmogų geru jausmu. Žmonės dažnai prašydavo vienas kito Šiltų Švelnukų, o kadangi juos dalijo veltui, buvo nesunku jų gauti tiek, kiek nori.

Visiems jų užteko, visi buvo labai laimingi, jausdami šilumą ir švelnumą. Tik piktoji ragana buvo labai nelaiminga, nes niekas iš jos nepirko mikstūrų ir tepaliukų. Todėl ji labai greitai sumanė klastingą planą.

Viena gražų rytą, kai Alisai žaidė su dukrele, ragana prisliūkino prie Nojaus ir sušnibždėjo jam į ausį: „Tik žiūrėk, Nojau, matai, kiek daug Švelnukų Alisai atiduoda Liucijai. Žinok, jei ji ir toliau taip juos dalys, galų gale jie pasibaigs, ir tau nebeliks nė vieno“. Nojus nustebo. Jis paklausė raganos: „ Nejau tu nori pasakyti, kad ne kiekvieną kartą, įkišę ranką į savo maišelį, ten rasime Švelnukų? “Ragana atsakė: „ Ne, tikrai ne. O kai jie baigsis, tu jų daugiau nebeturėsi“.

Raganos žodžiai krito Nojui į širdį, ir jis ėmė pastebėti kiekvieną Šiltą Švelnuką, kurį Alisa atiduodavo ne jam. Laikui bėgant, jis vis labiau krimtosi ir liūdo, nes labai mėgo Alisos Šiltus Švelnukus ir nenorėjo jų prarasti. Nojui ėmė atrodyti, kad Alisai atiduoda savo Šiltus Švelnukus vaikams ir kitiems žmonėms, elgiasi neteisingai. Jis ėmė prieštarauti jai, kai pamatydavo ją atiduodančią savo Šiltą Švelnuką kam nors kitam. Alisa labai mylėjo Nojų ir todėl vis rečiau dalijo Šiltus Švelnukus kitiems, saugojo juos jam.

Tai matydami vaikai nusprendė, kad atiduoti Šiltus Švelnukus kiekvieną sykį, kam nors prašant ar tiesiog pačiam panorėjus, yra negerai. Jie irgi pasidarė labai atidūs – įdėmiai stebėjo savo tėvus, ir kai tik jiems pasirodydavo, kad kuris iš jų per daug atiduoda Švelnukų kitiems, tuoj imdavo prieštarauti.

Laikui bėgant žmonės pasidarė labai atsargūs, vienas kitą ėmė stebėti, ar tik nebus jie per daug Šiltų Švelnukų išdalinę. Netrukus visi pajuto, kad jiems trūksta šilumos ir švelnumo. Dėl to jie ėmė riestis į ragą, o vienas kitas ir mirė. Todėl vis dažniau žmonės ėjo pas raganą pirkti mikstūrų ir tepaliukų, nors jie nelabai tepadėdavo.

Taigi susidarė išties rimta padėtis. Blogoji ragana, tiesa sakant, nenorėjo, kad žmonės mirtų (nes numirę negali pirkti mikstūrų ir tepalų), todėl sumanė naują planą.

Kiekvienas gavo po maišelį, kuris nuo Švelnukų maišelio skyrėsi tik tuo, kad buvo šaltas. Raganos maišelyje buvo Šalti Šiurkštukai. Tie Šalti Šiurkštukai neteikdavo žmonėms nei šilumos, nei švelnumo, nuo jų pasidarydavo šalta ir šiurkštu. Vis dėlto jie apsaugojo žmones nuo ligų. Taigi nuo to laiko, jei kas paprašydavo: “Aš noriu Šilto Švelnuko“, žmonės bijantys išeikvoti savo Švelnukų atsargas, atsakydavo: “Aš negaliu tau duoti Šilto Švelnuko, bet gal tu nori Šalto Šiurkštuko“ ?

Būdavo, du žmonės prieina vienas prie kito, tikėdamasi gauti Šiltą Švelnuką, tačiau kuris nors apsigalvoja, ir abu išsiskiria, gavę tik po Šaltą Šiurkštuką.

Taigi nors mirė žmonės retai, daugelis buvo nelaimingi ir nuolat jautė šaltį bei šiurkštumą.

Švelnukai, kurie ankščiau buvo kaip oras, dalijami veltui, pasidarė labai vertingi…Tai vertė žmones daryti visokiausius dalykus, kad tik gautų Švelnukų.

Kol raganos nebuvo, žmonės susirinkdavo drauge, ir pernelyg nesirūpindavo, kas kam dalija Šiltus Švelnukus. Raganai pasirodžius, žmonės ėmė poruotis ir atsiskirti nuo kitų, saugojo savo Šiltus Švelnukus tik išrinktajam. Tas kuris užsimiršdavo ir atiduodavo Švelnuką kam nors kitam, jausdavosi kaltas, nes žinojo, kad jo poelgis įskaudins draugą. Žmonės, kurie nesusirasdavo dosnaus draugo, Švelnukus turėjo pirkti. Jie ilgai dirbdavo, kad uždirbtų pinigų Švelnukui.

Ir štai kas nutiko. Atsirado žmonių, kurie ėmė Šaltus Šiurkštukus, kurių buvo gausybė, lipino juos pūkais ir dalijo kaip Švelnukus. Tačiau juos gavusiųjų nebeužliedavo gerumo jausmas, kaip anksčiau, ir jie tik dar labiau viską supainiojo.

Ne taip seniai į tą nelaimingą šalį atkeliavo maloni, stipri, džiaugsmingai besišypsanti, nieko nebijanti moteris. Ji elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų girdėjusi apie raganą. Žmonės ją praminė Plačiaklube Moterimi. Kai kam nepatiko jos elgesys, kuriuo ji tarsi sakė, kad neverta taupyti Šiltų Švelnukų.

Vaikams ji be galo patiko, nes šalia jos buvo labai gera. Jie irgi ėmė dalyti Šiltus Švelnukus kada tik panorėję.

Suaugusieji susirūpino ir nutarė išleisti įstatymą, kuris neleistų vaikams iššvaistyti Šiltų Švelnukų. Įstatymas skelbė: “Šiltų Švelnukų lengvabūdiškas dalijimas be specialaus leidimo yra kriminalinis nusikaltimas“. Tačiau vaikai, matyt, jo negirdėjo arba tiesiog nekreipė dėmesio į tą įstatymą ir dalijosi Šiltais Švelnukaus, kai norėjo ar buvo prašomi.

Aš tikiu, kad ta MOTERIS ir VAIKAI išgelbės tą nelaimingą šalį ir, kad joje bus gera kaip kadaise.

Tad imk ir mano ŠVELNUKĄ. Lai jis ištirpsta ant Tavo kūno, užliedamas jį gerumo, švelnumo ir meilės jausmu..