tyla

Jau daugiau nei kelios dienos praėjo, kai grįžau iš tokios vat tylos ir jogos stovyklos.. Gamtoje, tyloje - be muzikos, be knygų, be žodžių.. Labai norėjau pasidalinti įspūdžiais, bet reikėjo laiko, kad viskas nusėstų ir tik šiandien, kai pusę dienos praleidau sukišusi rankas į žemę (per tą karštą ir drėgną savaitę, kol nebuvau - viskas taip suvešėjo, kad nespėjam valgyt:), o kita pusę-per-pusę ant dviračio ir plūduruojant ežero vidury - pagaliau jaučiuos sugrįžus į Žemę :)

Taigi.. Su tyla man buvo lygiai taip, kaip su Indija :) - sunku ne pradžioj, o kelionės pabaigoj.. kai reikia grįžti į "normalų" pasaulį.. vat tada ir ištinka kultūrinis šokas..:)

Po savaitės tylos, išorinės ir kažkiek vidinės (nors vidinį dialogą ne taip ir lengva sustabdyti, tyla jį tikrai ramina), tą paskutinę dieną - buvo labai sunku pradėt kalbėti.. Ir jei ne švelnūs stumtelėjimai iš išorės (ačiū Shankarai:) būtų buvę dar sunkiau.. Atrodė, kad kažką pasakytum, tai turi būti išties svarbu, o nieko tokio svarbaus negalėjau rasti..

O dar - tyla tampa brangi ir trapi - lyg paėmus baltą švarų popieriaus lapą ir naują parkerį - susimąstai ką norisi jame rašyti, ir ar apskritai verta jį tepti.. Gal buvo sunku ir dėl to, kad tyla man visada jaukesnė, lengvesnė ir natūralesnė nei žodžiai. Todėl visas, ten praleistas laikas, buvo didžiulė atgaiva širdžiai, kai nereikia pradėti jokių nereikšmingų "small talks" (kurių taip ir neišmokau), niekam nieko nereikia aiškinti, nei sakyti, gali tiesiog Būti..

Ypač į pabaigą pradedi jausti kaip tyla su laiku eina platyn, gilyn bei tampa labai erdvi.. Ir nors vėl pradėjus kalbėti viskas lyg ir išsisklaido arba susitraukia, jauti jog nauji takeliai jau praminti, naujos vagos pragraužtos - ir tai tavyje nebus pamiršta..

Žinoma ten mes ne tik tylėjom - buvo jogos asanos, įdomios paskaitos su nuostabiais mokytojais, meditacijos, joga nidra - kuri man ypač patiko ir tiko.. Buvo daug įžvalgų ir suvokimų kilusių iš vidaus.. kaip kad - tyloje natūraliai mažėja noras kontroliuoti, įtakoti kitus žmones ir aplinką (taip, tai mano nuolatinė vidinė kova:), kažkaip tampa lengva nebevertinti ir savaime, be pastangų, pradedi priimti viską ir visus taip kaip yra.. paleidi.. Ir jei paskaitos metu kažkas atsistoja priešas užstodamas lektorių - tu negali paprašyti, kad pasitrauktų - ir traukies pats - ir tai toks svarbus ir didelis dalykas.. keitimasis, paslankumas ir minkštumas lyg upės vandens.. O daugiau.. na.. daugiau.. Gal nebent tik laiškas draugui..:)

"Rašau Tau laišką ant pamesto laumžirgio sparnelio.. čia - jie tūpia į plaukus lyg segtukai..

Rašau Tau laišką - apie tą ribą tarp ežero vandens paviršiaus ir dangaus - kurios nesudrumsčia jokie ratilai.. Apie lietaus lopšinę palapinėje.. Apie drakonus, kurie ilgai tylėję, išlenda riaumodami, bet tuojau rimsta paglostyti, nes jiems - kaip ir visiems - tik meilės trūksta..

Apie pamestą dienų skaičių.. Apie draugystę su geniu ir kukučiu.. Apie saldų kelių skausmą nuo ilgo kasdieninio pusės lotosiuko..

Apie raudonus vakarus ir rūkuotus rytus ir begales, begales "mental pictures", gailintis namie palikto fotoaparato.. Apie šviesius, šiltus ir nekalbančius žmones.. Apie saldžią morkų chalvą, kvepiančią cinamonais..

Apie mėgstamiausią seną lieptelį į ežerą.. Čia ir Dabar.. Apie trečios valandos ryto pirmąją paukščių simfoniją, kurios neįmanoma pramiegoti..

Apie kvėpavimą - padžioj lyg mašaliukų šokį - pakylantį ir krentantį, bet vėliau rimstantį - ežero ratilų bangelėmis..

Apie vakarinę raudonėlio, čiobrelių, pankolio ar Tulsi arbatą, labiau kvėpuojant ją nei geriant.. Apie "stebėtoją".. Apie pasitikėjimą Dievu ir Visata.. Apie kantrybę..

Apie tylias mintis apie Tave..

Ir tūkstantį, tūkstantį kart apie Tylą.."

Namaste

foto iš čia.