Fantastiški kynvos ir rudųjų ryžių trapučiai be gliuteno su prancūziška karamelizuotų svogūnų užtepėle

Naujiesiems metams bandžiau bent tris skirtingų krekerių arba trapučių receptus, vieni buvo mažiau skanūs, kiti visai pavykę, tačiau visuose juose pagrindinė sudedamoji dalis buvo miltai. Norėjosi kažko lengvesnio ir sveikesnio. Tuo labiau, kad aš labai mėgstu humusą (pamenat, mano tobulo humuso ir burokėlių humuso receptus), visokias užtepėles - dažniausiai jas valgau su daržovėm, bet būna norisi ir patriauškint.

Šis receptas yra copycat atitikmuo vienų, užjūriuose labai populiarų sveikuoliškų trapučių ("Mary's Gone Crackers), deja pas mus jų nėra, nežinau ar yra Europoje, tačiau kaip gerai, kad galime pasigaminti. Tokie krekeriukai gavosi skanesni už visus, kuriuos esu gaminusi iki šiol, o plius jie yra be gliuteno ir tikrai sveikesni. Prie jų nusprendžiau pagaminti taip pat seniai norėtą augalinę, prancūziškos svogūnų užtepėlės versiją. Kuri taip pat be galo skani, kreminė, tinka su trapučiais, daržovėmis ar čipsais. Tobulas maistas prie filmo, vakarėliui (kai jei jie jau bus leidžiami) ar į kelionę/išvyką.

Linksmasis burokėlių humusas

Manau, kad dauguma mane suprasit, kai parašysiu, jog gerą humusą pagaminti yra sunku. Ir atrodytų taip keista, kai ingridientai tik keli, o pats pagaminimas nėra sudėtingas. Tai va, man ilgą laiką vis nepavykdavo, vis būdavo kažkas ne taip, kažkaip ne taip. Tai ne toks purus, tai skonis ne toks.. Kurį laiką parduotuviniai humusai man patikdavo labiau, nei maniškiai, gaminti namie. Bet aš nepasidaviau ir vistiek bandžiau. Kol pavyko :) Gero humuso esmė, mano nuomone - teisingos proporcijos, turi būt pakankamai sūrumo, pakankamai rūgštumo (visada dedu daug citrinos sulčių), ir pakankamai daug tahini (sezamų pastos), kas ir padeda jam tapti tokiu kreminiu ir labai skaniu. Tai čia klasikinis variantas,  tačiau aš siūlau pasigaminti linksmesnį  variantą su burokėliais, tokiu humusu tikrai papuošite bet kokį stalą ar pikniką (žinoma, jei nenorite, burokėlių galite nedėti, tada tiesiog pasigaminsite puikų, skanų, klasikinį humusą).

Rytų skonis Nr. 2 falafeliai ir tahini padažas

Užtrukau šiek tiek su antrąja dalimi, bet taip jau būna. Šis ruduo crazy kaip niekad - trys darbai ir plius dar mokslai. Bet visi mylimi ir mėgiami, tad tempiu kol kas nors ir paburbu :)

Taigi - falafeliai. Smagu, kad Lietuvoj jau ne vienoj vietoj jų galima nusipirkti, o visai neseniai užtikau net ir Urmo bazėj viečikę, dar neragavau, bet vien idėja - kad veganiškas food'as (nors ir fast) tampa vis labiau prieinamas - išties džiugina, žmonės sąmoningėja.

Žinau, daug kam atrodo, kad su tais falafeliais daug vargo, bet iš tiesų jie labai paprastai pagaminami ir tų gaminimo būdų daug, priklausomai nuo to kiek laiko turit. Aš aptarsiu visus savo bandytus būdus ir pasidalinsiu receptu, kurį gaminu dažniausiai.

Rytų skonis Nr. 2 falafeliai ir tahini padažas

Užtrukau šiek tiek su antrąja dalimi, bet taip jau būna. Šis ruduo crasy kaip niekad - trys darbai ir plius dar mokslai. Bet visi mylimi ir mėgiami, tad tempiu kol kas nors ir paburbu :)

Taigi - falafeliai. Smagu, kad Lietuvoj jau ne vienoj vietoj jų galima nusipirkti, o visai neseniai užtikau net ir Urmo bazėj viečikę, dar neragavau, bet vien idėja - kad veganiškas food'as (nors ir fast) tampa vis labiau prieinamas - išties džiugina, žmonės sąmoningėja.

Žinau, daug kam atrodo, kad su tais falafeliais daug vargo, bet iš tiesų jie labai paprastai pagaminami ir tų gaminimo būdų daug, priklausomai nuo to kiek laiko turit. Aš aptarsiu visus savo bandytus būdus ir pasidalinsiu receptu, kurį gaminu dažniausiai.

Rytų skonis Nr.1: humusas

Pirmą kartą paragavau šio rytietiško gėrio, kai jis dar nebuvo toks populiarus, iš tiesų, tai nutiko taip seniai, kai dar net nebuvo facebook'o ;) Įsivaizduojat? Su drauge arti mėnesio keliavome po Ispaniją, apsistodamos pas žmones per svetingumo programą "Hospitality club", dabar aš jau ja nesinaudoju, dabar naudojuosi "Couchsurfing" svetingumo programa, bet tai vis dar mano mėgiamiausias būdas keliauti, kartais - priimant svečius pas save ir net neišeinant iš namų :)

Tada, pamenu, apsistojome kažkuriame pajūrio miestelyje, Alikantėje ar Almerijoje pas tris vaikinus, kurie buvo veganai, o aš tada net vegatarė nebuvau ir visas dienas jie mus vaišino ispaniškais ir ne tik veganiškais patiekalais. Tada pirmą kartą paragavau šaltos gaspačo sriubos. Ir žinoma humuso, bei falafelių. Pamenu, kaip sėdint virtuvėj ir stebint gaminimo eigą, man pasirodė jau tokio sudėtingumo tie patiekalai.Visų pirma: gal pirmą, o gal antrą kartą matomi avinžirniai, kuriuos reikėjo iš vakaro užmerkti, paskui ilgai virti, paskui malti..Oi... Bet patiekalas gavosi tikrai skanus. Galbūt ne skanesnis, nei saldūs, sunokę ispaniški vaisiai (tada pirmą kartą ragavau ir figų), riebūs, tiesiai nuo medžių skinti avokadai.. - bet skanus. Toks skanus, kad grįžusi namo, išmokau ir aš tą čiudo humusą gaminti. Bet vistiek labai džiaugiuosi, kad jis jau pasidarė populiarus ir pas mus: Vilniuje, mano mėgiamas "Zatar" gamina tobulo skonio humusą su falafeliais ir namine pita, Ukrainoje, Vinnitsoje, kur gyvenau, taip pat turėjau tašką: požeminėje perėjoje, prie medicinos universiteto, kur daug studentų rytiečių studijavo, šeimos restoranėlyje kartais skanaudavau tų falafelių, nedažnai, nes reikėjo per visą miestą dėl jų važiuoti.