morkų salotos ir tingėjimo filosofija

Būna tokių sekmadienių arba niadienių, kai saulės už lango ir tos sekmadieninės atostoginės nuotaikos suviliota leidi sau tinginiauti.. Tinginiavimas man - tai ilgas vaikščiojimas su pižama, nors ir pabudus anksti - sąmoningas lovos neklojimas, ir bet koks kitoks nieko neveikimas - dažniausiai skaitymas :) Tingėjimas tingėjimui, bet ir tokiomis dienom netikėtai ateina pietūs ir būna ištinka tuščio šaldytuvo sindromas (nes juk į turgų eiti taip pat tingėjosi :). O kažko skanaus, pikantiško juk vistiek (kaip visada) norisi. 

Jau kurį laiką, tokiu atveju, mane gelbėja šiek tiek paturbintas vienas labai įprastas ir paprastas receptukas. Ko ko, bet morkų, kad ir kokiam tuščiam mano šaldytuve visada yra (vien dėl to, kad labai mėgstu jų sultis, o ir šiaip - taigi juk moorkos..:) Dar reikės prieskonių (asafetidos, kario), džiovintų slyvų ir saulėgrąžų. Pretty much - all of it. Sutarkuojam morkas smulkesne tarka, supjaustom išmirkytas džiovintas slyvas, beriam prieskonius, ir krečiam saulėgrąžų majonezą (mirkytas (arba ne) saulėgražas smulkinam su šlakeliu vandens ir šalto spaudimo saulėgrąžų aliejumi kombaine su S formos peiliuku - masė turi gautis majoneziška:). Dar skanu graikiškais riešutais paskaninti, o kartais kai neturiu saulėgrąžų darau tą "majonezą" iš graikiškų riešutų. Viskas. In Joy. :) Ir dar pasimėgavimui, po nuotrauka, į tą pačią temą, mano vieno draugo skanus rašinėlis apie kitą draugą ir  apie tingėjimą.

"Ėjome su Tadu Lomanu į banką, ir aš nutariau pajuokauti:

- Tadai, išsitrauk pistoletą, grobsime pinigus.

- Ai, geriau įėję pasakykime, kad mano kuprinėje yra bomba, tai nereikės nė rankų iš kišenės išsitraukti.

Štai toks tas Tadas Lomanas. Aš jam sakau: “Labai originalus esi. Rašyk knygą. Visi skaitys.” Jis man atsako: “O kam man rašyti? Reikia gyventi taip, kad kiti apie mane knygas rašytų. Kam man pačiam vargt?”

Na, ką gi, teks man rašyt.

Stoviu aš virtuvėje. Kepu bulvytes su grybukais. Oi oi oi, kaip skanu. Anksčiau kepdavau su džiaugsmu ir strykinėdavau pats virtuvėje kaip bulvytės keptuvėje, bet dabar vis kepu ir džiaugsmo nebėr. Išgyvenu pasaulinės neteisybės jausmą. Kurių galų aš turiu čia pusvalandį stovėti, kartoti tuos pačius nusibodusius melancholiškus veiksmus, kai tuo metu tas pats Tadas nieko nedaro!

Šiaip aš padaryčiau, man nesunku. Ir iki šiol padarydavau. Bet dabar, kai žinau, kad kažkur kitame Lietuvos gale sėdi Tadas ir nieko nedaro, tai ir aš negaliu ramiai nieko daryt.

Tadas nekepa. Ir neverda. Jis žaliavalgis. Valgo tik termiškai neapdorotą maistą. Prieš keletą metų jis ieškojo buto Vilniuje. Bet ieškomo buto niekaip negalėjo rasti, nes visi jie tradiciškai – su virtuvėmis!!! O jis nekepa ir neverda. Jam virtuvė nereikalinga. O be virtuvės neparduoda! Įsivaizduojate koks pas mus pasaulis? Nėra butų be virtuvių.

Ir ne tik čia problema. Visas mūsų pasaulis orientuotas taip, kad reikėtų dirbti. Virtuvė, vonia, tualetas. Jau keturi skaitliukai stovi. Du karšto vandens ir du šalto. Laiptinėje ar prie namo stovi dar ir elektros skaitliukas. Pas kažką dar stovi dujų skaitliukas. Šildymo skaitliukas. Ir kiekvienas skaičiukas reiškia džiaulį, t.y. nudirbtą darbo jėgos vienetą.

Per visą savo gyvenimą mokykloje išmokau tik vieną formulę – džiaulis yra atvirkščiai proporcingas džiaugsmui.

Tadas išsikraustė į sodybą užmiestyje ir pas jį skaitliukų žymiai sumažėjo. Yra tik elektros skaitliukas, bet kambarį apšviečianti 19 vatų taupioji lemputė skaitliuko nepasuka. Taigi, įstačius į formulę gaunasi – nulis džiaulių ir +/- begalybė džiaugsmo. Matematikai susiklosčiusį atvejį pavadintų neapibrėžtumu, čiabuviai vilniečiai – bezpredelu.

Tačiau Tadas, nors ir atsisakė didžiosios dalies skaitliukų, bet vis dar moka už šį tą. Neatspėsite už ką. Pasirodo – už poilsį. Įsijungia jis kompiuteriuką, žaidimukų pažaisti. O kompiuteriukas, tai ne taupioji lemputė. Jis skaitliuką pasuka. Na ir susimauk tu ant tokio dalyko!

O pasirodo – poilsio ir pramogų industrija yra viena didžiausių industrijų, kurias žmogus yra kada besugalvojęs. Ši sritis darbo ir pinigų apimtimis nusileidžia tik karo pramonei. Beje, reikia neužmiršti pabrėžti, kad 90 procentų karo pramonės biudžeto sudaro lėšos skirtos kariuomenei išlaikyti taikos metu, t.y. poilsio fazei ir tik 10 procentų “suvalgo” realūs karo veiksmai.

Iš esmės civilizuotas pasaulis surėdytas taip, kad dirbame tik tam, kad pailsėtume. Nuo ko pailsėtume? Nuo to paties darbo.

Net ir visiškai nedirbantys žmonės, tokie kaip Tadas privalo skirti šiek tiek laiko “pailsėjimui”. O kam jam ilsėtis, jei jis nedirba? O tam, kad aplinkui visi dirba tiek, kad ir kitiems (nedirbantiems) užtenka. Kitaip tariant, pabandyk pabūti prie burzgiančio traktoriaus, konvejerio ar benzopjūklo nieko nedarydamas. Net ir nieko neveikdamas pavargsi.

Todėl Tado tikslas, toks pat kaip ir mano – pa(ne)daryti taip, kad ir aplinkiniai nedirbtų. Kad neturėtų kaimynai skaitliukų, nemokėtų mokesčių, nereikėtų pinigų, tai ir į darbą eiti nereikėtų. Štai ir sėdėtų visi kartu. Arba dar geriau – gulėtų.

Esu girdėjęs apie tokią laimingą gyvenvietę. Nuvažiavo misionierius ten ir stebisi:

- Tai jūs negeriat?

- Ne.

- Ir nerūkot?

- Ne.

- Ir narkotikų nevartojat?

- Ne. Nevartojam.

- Tai kaip jūs atsipalaiduojate?

- O mes neįsitempiame…

P. S. Taigi, kviečiame bendradarbiauti! Kad pasaulis būtų gražesnis. Nes tik tingėjimas padaro žmones laimingus."

Daugiau apie tingėjimo filosofiją galite pasiskaityti čia. Tadą Lomaną ir jo blog'ą rasite dešinėje pusėje prie mano soulmates :)

About these ads