2021 m. rugsėjo 17 d., penktadienis

10 būdų tvarkytis su rudeninėmis nuotaikomis

Neseniai dalinausi mintimis apie rudenį, kuris man, kad ir koks gražus bebūtų, na visada ateina netikėtai ir per anksti. Ir dėl skaitytojų komentarų po įrašu gimė šis straipsnis. Pamačiau, kad daugeliui žmonių, taip kaip ir man - ruduo nėra labai lengvas metas. Trumpėjančios dienos, prastėjantis oras, saulės trūkumas - dažnai būna ir prastesnės nuotaikos priežastys. 


Rudens neišvengsim, tačiau galime padaryti kelis dalykus, kad jis taptų malonesnis, lengvesnis, o gal net ir visai šviesus. Taigi, kas man padeda tvarkytis su rudeniškom nuotaikom:


2021 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Begliutenis, baltyminis šokoladinis pyragas (brownies) iš avinžirnių

Visiems, kurie prisižiūri figūros, tačiau mėgsta skaniai (ir saldžiai) užkrimsti. Desertas, kuris ne tik skanus, tačiau pilnas baltymų ir suteikiantis jėgų. Su juo labai dera uogos (avietės, trešnės, šilauogės) ir ledai!


2021 m. birželio 16 d., trečiadienis

Ypatingo skonio azijietiška sriuba, kurią norėsis gaminti vėl ir vėl

Už šitą receptą esu dėkinga savo sesutei. Tai ji pradžioj papasakojo, o paskui ir pagamino šią, tobulo, turtingo, pilno skonio sriubą. Istorija buvo tokia, kad sesė šią sriubą gamino svečiuose pas mūsų tėvelius, kurie labiau vertina įprastą, lietuvišką skonį, tad nelabai kas valgė jos patiekalo ir liko beveik pilnas puodas, kol atėjau aš, paragavau ir man taip patiko, kad aš tą visą dieną ir visą kitą dieną daugiau nieko ir nevalgiau, kol to puodo nepabaigiau.

Šiuo receptu norėjau pasidalinti jau labai seniai, nes gaminau jau bilenkiek kartų ir taip paprasta, bet taip skanu! Tačiau kita istorijos pusė buvo ta, kad labai norėjau nefotografuoti patiekalą, bet nupiešti akvarele - kaip paaiškėjo mano įgūdžių tam dar neužtenka ir teko sugrįžti prie senų gerų fotografijų.

2021 m. gegužės 26 d., trečiadienis

Pats lengviausias duonos su raugu receptas - pavyks kiekvienam!

Turbūt jau maždaug metus kepu naminę duoąn su raugu. Pati gaminau raugą nuo nulio. Išbandžiau begales duonos receptų. Vieni pavykdavo geriau, kiti prasčiau. Vienų skonis labai patikdavo, kitų nelabai. Buvo toks nuolatinis procesas. Ir kažkada, pastebėjau, kad nors patį raugą maitinu ir naudoju dažnai - tai blynams, tai vafliams, tai pyragui - duoną kepti nustojau. Supratau, kad dėl to, jog duonos gamybos su raugu, turiu omeny tą tikrą sourdough duonos kepaliuką, procesas dažnai reikalauja daugiau energijos ir laiko, nei aš turiu ar galiu skirti. Ir ypač prasidėjus pavasariniams lauko, daržo, sodo darbams - to laiko visai nebeliko.

Tačiau pilnos spintelės švarių, be chemijos Zelbūkio miltų, raugas šaldytuve krebždeno sąžinę, ir aš tikrai nenorėjau taip paprastai vėl grįžti prie pirktinės duonos. Užsispyriau rasti receptą, kuris reikalautų minimalių pastangų bei laiko sąnaudų ir, žinoma, kad rezultate gautųsi puiki duona. Teko daug duonos iškept, bet, žinokit, man pavyko. Duoną, pagal šį receptą (kiekvieną kartą skirtingą) jau kepiau daugiau nei dešimt, o gal net dvidešimt kartų - visada pavyksta. Procesas labai lengvas, tereikia iš vakaro sumaišyt visus produktus ir ryte kepti. Įmanoma kiekvienam. O duona kokio skanumo gaunąsi.... Mmmm... Įdomu? Skaitykite toliau.


2021 m. balandžio 26 d., pirmadienis

lėtas gyvenimas arba kaip augalingai maitintis gyvenant mažame miestelyje (kaime)

Visai neseniai, kai gyvenau mažame miestelyje (Jonavoje) ir dabar, kai gyvenu kaime - vis sulaukiu klausimų, ar lengva ar sunkiau sveikai, augalingai maitintis. Nes mažam miestelyje ar kaimuke tikrai nėra parduotuvių su visais augaliniais pasirinkimais, o tuo labiau restoranų ar kavinių, nėra to lengvo ir patogaus maisto pristatymo į namus. Daug ko nėra. Tačiau daug kas ir yra. Labai daug kas :)

Tiesą pasakius, niekada nejaučiau kažkokių mitybos apribojimų, susijusių su gyvenamąja vieta. Netgi atvirkščiai. 

Gyvenimas kaime, pirmiausiai ir akivaizdžiausiai džiugina galimybėmis užsiauginti savo paties maisto. Ir nors pagrindinės lietuviškos daržovės ir vaisiai - bulvės, morkos, burokėliai, svogūnai, pomidorai, moliūgai, cukinijos, obuoliai, avietės - ne tokie ir brangūs, aš jaučiu didžiulę prabangą, kad galiu juos valgyti garantuotai ekologiškus, užaugintus savo darže, sode ir ištisus metus. Dar auginu prieskonines žoleles, aštrius pipirus, paprikas, smidrus, vaistažoles arbatoms ir kale'us - garbanotuosius kopūstus kokteiliams. Šiais metais beveik pabaigėme sodinti didžiulį sodą, kur auga šilkmedžiai, graikiški riešutmedžiai, abrikosai, trešnės, vyšnios, kriaušės, slyvos, lazdynai ir žinoma, obelys bei kriaušės. Ojei, kaip bus gera, kai jie pradės duoti vaisių.

2021 m. sausio 8 d., penktadienis

Fantastiški kynvos ir rudųjų ryžių trapučiai be gliuteno su prancūziška karamelizuotų svogūnų užtepėle

Naujiesiems metams bandžiau bent tris skirtingų krekerių arba trapučių receptus, vieni buvo mažiau skanūs, kiti visai pavykę, tačiau visuose juose pagrindinė sudedamoji dalis buvo miltai. Norėjosi kažko lengvesnio ir sveikesnio. Tuo labiau, kad aš labai mėgstu humusą (pamenat, mano tobulo humuso ir burokėlių humuso receptus), visokias užtepėles - dažniausiai jas valgau su daržovėm, bet būna norisi ir patriauškint.

Šis receptas yra copycat atitikmuo vienų, užjūriuose labai populiarų sveikuoliškų trapučių ("Mary's Gone Crackers), deja pas mus jų nėra, nežinau ar yra Europoje, tačiau kaip gerai, kad galime pasigaminti. Tokie krekeriukai gavosi skanesni už visus, kuriuos esu gaminusi iki šiol, o plius jie yra be gliuteno ir tikrai sveikesni. Prie jų nusprendžiau pagaminti taip pat seniai norėtą augalinę, prancūziškos svogūnų užtepėlės versiją. Kuri taip pat be galo skani, kreminė, tinka su trapučiais, daržovėmis ar čipsais. Tobulas maistas prie filmo, vakarėliui (kai jei jie jau bus leidžiami) ar į kelionę/išvyką.