2019 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Savaitgalio skaitiniai apie Simoną ir jos youtube kanalą

Man ne taip dažnai kyla noras bendrauti/draugauti/bendradarbiauti su kitais bloger'iais ar youtuber'iais.. Na, išskyrus, žinoma kelias artimas drauges, kurios irgi rašo internete.. Bet šiaip, dažniausiai įkvepia bendraminčiai iš užsienio.. 

Kol.. Nesuradau Simonos youtube kanalo! Pažiūrėjau iš eilės kelis video ir mane taaaaip įkvėpė. Simonai 15 metų, ji gyvena Vilniuje, yra veganė, mėgsta keliauti, domisi zero waste, tvarumo idėjomis, dalinasi savo stebuklinga kasdienybe, produktyvo tips'ais, medituoja ir daro jogą.. Bet tiesiog labiausiai patiko - kad ji toks paprastas ir fainas žmogus, atsimenu pradėjau žiūrėt ir sakau sau - "ei, Ieva, na ko tu gali išmokti iš penkiolikmetės?" Pasirodo o-ho-ho kiek daug :)  Pvz., ji pasakojo apie save, kaip supratau labai gerai mokosi ir viskam randa laiko, ir buvo klausimas iš jos sekėjų - "kas tave motyvuoja", ir ji sako - " aš pati save maotyvuoju, aš tiesiog žinau, kokia noriu būti ateityje, kur noriu nueiti ir tada galvoju - ką aš dabar galiu padaryti dėl to šiandien, kad tai pasiekčiau, kad tokia tapčiau". Tai man buvo wau. Taip pat dar labai patiko neseniai instagrame jos pasidalinta idėja - pradėti dieną nuo žodžių "aš pasirenku", ir taip įnešti į tą dieną daugiau sąmoningumo ir atsakomybės, pvz. aš pasirenku šiandien neskubėti ir pan. Ir ką - iš tiesų veikia, kažkaip prisimeni tą pasirinkimą dienos eigoje ir nu.. neskubi :)

Dėl to nusprendžiau šiek tiek ją pakalbinti, pasidalinti su savo skaitytojais, kokių nuostabių ir įkvepiančių jaunų žmonių yra Lietuvoje. Ir labai apsidžiaugiau, kai Simona sutiko pabūti mano blog'o viešnia ir atsakyti į kelis klausimus. Tikiuos ir jums bus įdomu.


Foto iš interneto - tiesiog atspindinti draugystę :)

2019 m. gruodžio 3 d., antradienis

Tobulas veganiškas bananų pyragas (arba bananų duona)

Kas daugiau, nei pyrago kvapas pasklidęs po visus namus (o kartais net ir už jų durų),  gali sušildyti tą kartais niūroką lietuvišką rudenį. 

Šį patiekalą gaminu jau seniai ir galbūt kažkada jau dalinausi receptu, tačiau tik visai neseniai, pagaliau pavyko iškepti tą idealų pyragą, idealių saldumo ir purumo proporcijų, idealaus iškilimo ir.. idealaus skonio. Lyg to būtų maža - pyragas drėgnas, švelnus ir sveikuoliškas. Ko daugiau norėt!


Į pyragą galima dėti mažiau saldumo (arba visai nedėti) ir valgyti pusryčiams, kaip saldžią duonelę paprastai, o galima ir paskrudinti - tada tepti žemės riešutų sviesto, veganiško sviesto ar kokios uogienės. Galima daryt grynai pagal receptą ir mėgautis sveiku, skaniu desertu namuose ar nusinešus svečiuose.

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Odė skrebučiui su avokadu

Nežinau, kaip jūsų, bet, asmeniškai mano - vienas mėgiamiausių pusryčių yra skrebutis su avokadu. Apkritai, aš pusryčių maistus galėčiau valgyt tris kartus per dieną. Kartais ir valgau - esu tikra pusryčių fanė. O avokadų skrebučiai taip patinka, turbūt dėl to, kad juos galima ruošti skirtingai ir išgauti visai skirtingus skonius. Dėl to ir nusprendžiau pasidalinti tokiu paprastu receptu (nors čia bus du receptai viename), nes kiekvienas gamina avo skrebutį kitaip/savaip ir galbūt įkvėpsiu jus pabandyti mano variantus.
Man skaniausia gerai prinokusį avokadą išskobti šaukštu, pastatyti jo kalną ant apskrudintos duonos riekelės ir sutrinti tiesiog ant duonos šakute. Pačią duoną neseniai atradau avižinę, nes stengiuosi mažinti gliuteno vartojimą. Tai va, radau "Iki" prekybcentryje tokią, berods "Biržų duonos", duonelę visai be gliuteno (ji, tiesą sakant, skaniausia ką be gliuteno galima įsigyti paprastam LT prekybos centre), dar kepu savo duoną iš daigintų grikių, kažkada dalinausi, tačiau patobulintu receptu pasidalinsiu artimiausioje ateityje. Apie duoną tiek, tačiau skrebučio skanumą lemia ne duona ir net ne gerai prinokęs avokadas, kas išties labai svarbu, tačiau svarbiausia čia - pabarstukai, arba ką beriame/pilame ant viršaus.


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Arbatos ritualai

Kai prieš kelias savaites pasidalinau post'u apie kavos atsisakymą ir kuo aš ją keičiu, sulaukiau daug komentarų ir žinučių. Supratau, kad ne aš viena mėgstu siurbčioti kažką maloniai šilto ir kvepiančio vėsiais rudens vakarais prie knygos ar filmo.

Tiesą sakant, arbatos (taip, aš vis dar negeriu kavos ir jau nebeprisimenu jos kiekvieną dieną :) gėrimas man visada buvo toks vienas maloniausių ir paprasčiausių ritualų. 

Arbata, tai pertrauka tarp darbų ir veiklų, ji reiškia man - laiką sau, kai bent tas 15 minučių visai nebereikia skubėti, galima pamiršti planus, dienotvarkę, tiesiog būti, kvėpuoti arbata ir mėgautis jos šiluma, kuri mane visad sušildo ne tik fiziškai, bet ir dar kažkaip kitaip.. Viduje.. 

Arbata taip pat - draugystė, kažkas vienijančio, jungiančio su kitu žmogumi, lyg bendras susitarimas, lyg pažadas, kad va, susitikome ir skiriame vienas kitam ramaus laiko prie arbatos, vienas kito gyvenimui, kasdienybei ir bendrystei.

Oi kokia odė arbatai gavosi :) Ir vien dėl to, kad noriu pasidalinti su jumis visais savo karštais gėrimais, kuriais mėgstu mėgautis. Sarašiukas nuolat besikeičiantis, nes kaip ir maiste, vis mėgstu išbandyti naujus, netikėtus skonius ar derinius. Tačiau nuotraukoje matote viską, ką labiausiai pamėgau paskutiniu metu.


2019 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

vaikystės skonis

Sėdžiu virtuvėj apsupta iš orkaitės sklindančio, obuolių pyrago su cinamonu kvapo debesėlio.. Tik kad tai - ne pyragas. Tai - visai ne pyragas. Tai.. Toks receptas iš mano vaikystės, kuriuo seniai norėjau pasidalinti, bet vis neprisiruošdavau, nes na.. - tai jau taip paprasta, taip paprasta, kad atrodo net neverta pasidalinimo. Tačiau karts nuo karto vis sutinku žmonių niekada TO neragavusių, aikčiojančių, okčiajančių ir tada suprantu, kad vis dėlto reikia..

Praeitą savaitę sulaukusi svečiuose draugės for a sewing date, sugalvojau ją pavaišinti kažkuo paprastu po kelionės ir prie arbatos, nes vėliau planavom daryti labai jau fancy patiekalą - dvigubus burgerius su barbekiu padaže marinuotais portobello grybais, grybai gavosi kosminiai, bet šis post'as ne apie tai. Jis apie tokius keistus karštus sumuštinius. Na tikrai - receptas jums gali skambėt keistai, gal ir vaizdas ne kažką atrodo, bet drąsinu pabandyti, nes skonis - kaip obuolių pyrago, o pagaminama per kelias minutes ir tik iš kelių ingridientų. Su drauge tuos obuolinukus bevalgydamos prisiminėm ir kitus kultinius "ubagiškus" vaikystės receptus - batoną su grietine ir ant viršaus pabarstytu cukrum; juodos duonos kubelius su vandeniu ir cukrumi - ale saldžią sriubą, tada smulkiai pjaustytą svogūną su nerafinuotuotu saulėgrąžų aliejumi dažomą juodos duonos rieke. Dar prisiminėm karamelinius saldainius, kai pasemtą cukraus šaukštą, užlašinus šiek tiek vandens laikydavome virš ugnies, kol viskas susilydydavo į karamelę ir paskui, beveik visad nudegintais liežuviais (nes kas gi lauks, kol šaukštas atvės) - čiulpdavome. Net neabejoju kad ir jūs turite tokių vaiksytės receptų. Gal, žinoma, šiek tiek kitokių, ne tokių egzotiškų. Anyway... Štai kaip jie gaminami: