lėtas gyvenimas arba kaip augalingai maitintis gyvenant mažame miestelyje (kaime)

Visai neseniai, kai gyvenau mažame miestelyje (Jonavoje) ir dabar, kai gyvenu kaime - vis sulaukiu klausimų, ar lengva ar sunkiau sveikai, augalingai maitintis. Nes mažam miestelyje ar kaimuke tikrai nėra parduotuvių su visais augaliniais pasirinkimais, o tuo labiau restoranų ar kavinių, nėra to lengvo ir patogaus maisto pristatymo į namus. Daug ko nėra. Tačiau daug kas ir yra. Labai daug kas :)

Tiesą pasakius, niekada nejaučiau kažkokių mitybos apribojimų, susijusių su gyvenamąja vieta. Netgi atvirkščiai. 

Gyvenimas kaime, pirmiausiai ir akivaizdžiausiai džiugina galimybėmis užsiauginti savo paties maisto. Ir nors pagrindinės lietuviškos daržovės ir vaisiai - bulvės, morkos, burokėliai, svogūnai, pomidorai, moliūgai, cukinijos, obuoliai, avietės - ne tokie ir brangūs, aš jaučiu didžiulę prabangą, kad galiu juos valgyti garantuotai ekologiškus, užaugintus savo darže, sode ir ištisus metus. Dar auginu prieskonines žoleles, aštrius pipirus, paprikas, smidrus, vaistažoles arbatoms ir kale'us - garbanotuosius kopūstus kokteiliams. Šiais metais beveik pabaigėme sodinti didžiulį sodą, kur auga šilkmedžiai, graikiški riešutmedžiai, abrikosai, trešnės, vyšnios, kriaušės, slyvos, lazdynai ir žinoma, obelys bei kriaušės. Ojei, kaip bus gera, kai jie pradės duoti vaisių.

Moliūgėli - tu gali!

Jei kas skaito mane nuo pradžių, turbūt prisimena, kad visas šitas reikalas, t.y. blog'as prasidėjo prieš porą metų, prieš man išvykstant woof'inti į Ispanija. Wwoof - tai tokia pasaulinė organizacija, vienijanti ekologinius ūkius bei projektus. Ir ten galima užsiregistruoti ir nuvykti kažkur pasavanoriauti. Labai rekomenduoju tiems, kas turi laisvo laiko :) Finansai minimalūs, nes viskuo aprūpina, stogu, maistu, tik kaip nuvykti kainuoja, tačiau galima autostopu ar dar kažką sugalvoti..

Patirtis - neįkainojama, pirmiausia, ta svarbiausia - gyvenimiška patirtis, žmonės, įspūdžiai, blyksniai, akimirkos, spalvos, skoniai, kvapai.. :) Paskui, žinoma - pati kelionė, juk savanoriavimas puikus būdas pamatyti pasaulio, neapturint didelių išlaidų, ir ne šiaip pamatyti, o iš vidaus, asmeniškai, pergyvenant, ne probėgomis. Ir dar - pati patirtis su žeme, ekologiška, dažnai gamtine žemdirbyste, plaušmolio statybomis, ten galima visko pagal savo skonį rasti, nes tų ūkių/projektų yra pačių įvairiausių, mes pvz. pirmiausia viešėjome jurtų slėnyje šalia Tarifos, padėjom daržą užveisti, sodą nuo kaktusų valyti, paskui pagal planą turėjome vykti į Kanarų salas, į žirgyną, tačiau žinot, kaip su tais planais :) Vietoj to - Afrika išpuolė :) bet tai irgi buvo patirtis, kurios reikėjo.

Tačiau šis įrašas ne visai apie tai :) Kai gyvenau Tarifoje, iš savo kaimynų išgirdau neitikėtiną istoriją (na gerai, ne tokią jau ir neįtikėtiną). Tai va, ten aukčiau, į šiaurę nuo mūsų, tačiau ne labai toli, gyveno toks žmogus ir jis turėjo stebuklingą sodą. Stebuklas buvo tame, kad jis bendravo su savo augalais, kiekvieną dieną, kaip kad pas mus laisto žmonės, jis ėjo, šnekino, drąsino juos. Mano kaimynai pasakojo, kad jo sodas iš tiesų stebuklingas. Medžiai vaisius pradeda vesti žymiai anksčiau, viskas auga sparčiau, o patys vaisiai didesni ir skanesni už įprastus. Čia prie to, kad klimatas ten pietų Ispanijoj ne pats palankiausias vaismedžiams, daug saulės, mažai lietaus ir skurdoka žemė. Labai gaila, kad turėjau išvykti taip ir nepabuvojus, nepabendravus su tuos tebuklingu sodu.. Bet tikiuos dar kada kelias mane ten nuves.. O dar labiau tikiuos, kad pavyks savo tokį sukurti.. Nes juk augalai taip pat sąmoningi, ypač medžių sąmoningumą lengvą pajusti, prisiglaudus, apkabinus, dažnai lankant.. Jie tiesiog giliau miegantys nei mes..

O šiandien internete radau nuotrauką :) Pasirodo tas ispanas ne vienintelis, man rodos kad nuotrauka iš Ukrainos, nos negaliu garantuot.... 

Ką manote jūs?.. Ar bandėt kada taip drąsint savo augalėlius?..:)

P.s. Nesuprantantiems rusų kalbos. "Daržovės - į priekį! Moliūgėli - tu gali! Moliūgėli - varyk!". :)