Veganiški burgeriai!

Dienos lepina šiluma ir saule, ech - tokį rudenį labiausiai mėgstu. Sausą ir ryškų, artėjant savaitgaliui - pasikvieskite brangiausius, artimiausius į gamtą ir išsikepkit ko nors ant ugnies, ko nors augalingo ir be galo skanaus.. Kaip kad šitie burgeriai iš burokėlių ir grybų. (Taip pat juos puikiausiai galima pasigaminti iš anksto ir užsišaldyti bet kurioj stadijoj, tik suformuotus arba šiek tiek apkeptus orkaitėj ar keptuvėj, o paskui pabaigt kepti ant ugnies; tik nepamirškit tarp jų įdėti kepimo porpieriaus gabalėlių, kad nesuliptų šaldant).

lėtas gyvenimas arba kaip augalingai maitintis gyvenant mažame miestelyje (kaime)

Visai neseniai, kai gyvenau mažame miestelyje (Jonavoje) ir dabar, kai gyvenu kaime - vis sulaukiu klausimų, ar lengva ar sunkiau sveikai, augalingai maitintis. Nes mažam miestelyje ar kaimuke tikrai nėra parduotuvių su visais augaliniais pasirinkimais, o tuo labiau restoranų ar kavinių, nėra to lengvo ir patogaus maisto pristatymo į namus. Daug ko nėra. Tačiau daug kas ir yra. Labai daug kas :)

Tiesą pasakius, niekada nejaučiau kažkokių mitybos apribojimų, susijusių su gyvenamąja vieta. Netgi atvirkščiai. 

Gyvenimas kaime, pirmiausiai ir akivaizdžiausiai džiugina galimybėmis užsiauginti savo paties maisto. Ir nors pagrindinės lietuviškos daržovės ir vaisiai - bulvės, morkos, burokėliai, svogūnai, pomidorai, moliūgai, cukinijos, obuoliai, avietės - ne tokie ir brangūs, aš jaučiu didžiulę prabangą, kad galiu juos valgyti garantuotai ekologiškus, užaugintus savo darže, sode ir ištisus metus. Dar auginu prieskonines žoleles, aštrius pipirus, paprikas, smidrus, vaistažoles arbatoms ir kale'us - garbanotuosius kopūstus kokteiliams. Šiais metais beveik pabaigėme sodinti didžiulį sodą, kur auga šilkmedžiai, graikiški riešutmedžiai, abrikosai, trešnės, vyšnios, kriaušės, slyvos, lazdynai ir žinoma, obelys bei kriaušės. Ojei, kaip bus gera, kai jie pradės duoti vaisių.

Ką valgyti žaliavalgiui kelionių ar ilgesnių žygių metu (pvz. kalnuose)

Jei kam naujiena - aš labai mėgstu keliauti. Labai labai. Net kai jau nemėgstu, kai pavargstu, vistiek keliauju, nes, nu - taip gaunasi. Karma tokia, matyt. Tik va dabar nusėdau, o gal užstrigau šiek tiek paskutiniu metu ryšium su visokiom politinėm/karinėm situacijom, kurios, tikiuos greit išsipręs; bet vistiek kertu porą/trejetą valstybinių sienų kas kelis mėnesius stabiliai, nes net ir niekur nekeliaudama, keliauju tarp namų, kurie skirtingose šalyse. Va taip.

To pasekoje, mane visad labai stipriai domino žaliavalgiškos, maitinimosi kelionėje, galimybės. Vien iš praktinių sumetimų. Per eilę metų išsivystė šiokie tokie įpročiai, kuriais noriu pasidalinti. Taigi, dažniausiai mano kelionės nuo taško A iki B trunka para, pusantros. Tad su savim visad turiu obuolių, dž. vaisių ir riešutų, bei vieną žalią kokteilį, kurį suvartoju pirmiausia, o paskui talpoje laikau vandenį. Paprasta. Taip, paprasta, kai kelionė trunka taip trumpai, bet aš dar labai mėgstu visokius žygius gamtoje. Dviračiais, kalnais, laukais, kaip pasiseka.

Taigi, kaip maitintis žaliavalgiškai, kai eini į žygį pvz. savaitei ar dešimčiai dienų. Ką pasiimti su savimi?..

Įprastai turistai-alpinistai ima visokias užpilamas sriubas, košes, "tušonkes" - baisu, vienu žodžiu. Tokį maistą, kuris kaip tik apsunkina labiau nei suteikia energijos. Žaliavalgystė net ir ne žaliavalgiaujanties žygio metu pati puikiausia išeitis. Kodėl? Na, jūsų kuprinė bus lengviausia iš visų - čia faktas. Antra - kiek susitaupo laiko, kai nereikia ryte vakare rinkti malkų, kurti laužo, kažko burti prie jo dūmuose ir paskui dar smėliu šveisti puodų ir keptuvių. Nekalbant aišku apie energijos gavimą paprasčiausia ir švariausia jos forma. Greita, paprasta, sveika.

Tai, nuo ko pradėti tą kuprinę krautis..

Pirmiausia, žygis tai juk visad būna gamtoje (aišku, jei kokios snieguotos viršūnės - tai jau kitas reikalas), tad gamtos gėrybės turėtų būti pirmoj vietoj - uogos, vaisiai, laukinės žolės, vaistažolės. Žinoma, jei nepažįstate, tai geriau į burną nedėti. Turiu kelias elektronines knygas apie išgyvenimą gamtoje, mitybą laukiniais augalais, jei kam įdomu - rašykit komentaruose el. paštą - persiųsiu.Be to - Lietuvoje yra toks Neries regioninis parkas prie Kauno, ir jie karts nuo karto rengia nuostabius seminarus apie valgomus laukinius augalus, labai rekomenduoju :)

Jei jūsų kelias veda per kokius kaimukus, miestukus, tai aišku turgely, iš močiučių ar parduotuvėj galima karts nuo karto pasipildyti šviežių vaisių ir daržovių atsargomis; jeigu neveda - aš stengiuosi pasiimti po didelį obuolį kiekvienai žygio dienai; jį galima valgyti pusryčiams pasipjausčius į granolą, nes na tikrai pavargsti būna nuo tų džiovintų dalykų.

Taigi, toliau - pagrindinis racionas:

• balti grikiai daiginimui (nes aš pagrinde daugiau nieko daiginto nemėgstu; bet galima dar imti kviečių ar lešių);
• dž. žolių miltai (t.y. džiovintų špinatų,kviečių želmenų, mangoldų, kale ir lauko žolių miltai (su blenderiu puikiai susimala), šliūkštelsit vandenuko į vat tokį vat patogų indą, dėl saldumo dar galima maltų dž. vaisių įberti, pateliuskuot gerai ir žalias kokteilis gatavas :)
• džiovinti vaisiai (datulės, razinos, abrikosai, figos, obuoliukai, kriaušės, šilkmedžio uogos (yra lietuviškų labai skanių batonėlių iš jų), slyvos ir kt.);
• dž. daržovių čipsai, juostelės (pvz. moliūgų, burokėlių);
• riešutai (lazdyno, graikiški, migdolai);
• sėklos (saulėgrąžos, moliūgų, chia, sezamų ir kt.)
• maltos sėklos, kaip linų sėmėnys ar kanapių sėklos, kurias galima maišyti į kokteilius;
• spirulina, chlorela (jie ypač duoda energijos), maca ir kiti papildai į kokteilį ar vandenuką;
• bičių produktai, kas naudoja - medus, bičių duonelė;
• šaltai spaustas aliejus (salotoms iš lauko žolių);
• žaliavalgiška granola, duoniukai, dž. vaisių ir riešutų batonėliai (štai čia receptai: granolos ir duoniukų);
• jūržolės (wakame);
• žolelių, žalia arbata (aišku tiems, kas vartoja, bet šiaip rekomenduoju, nes ypač žygyje būna tikrai norisi kažko šilto);

Svarbiausia žygio metu yra energija, o energija mes gauname iš angliavandenių - taigi tai ir turėtų būti pagrindinė raciono dalis, šiuo atveju saldūs džiovinti vaisiai, nebijokit, dėl kelių dienų dantukai neišbyrės :) Dar labai svarbu tos energijos gauti nuolat, t. y. valgyti maždaug kas valandą, nevalgyti, labiau užkąsti dž. vaisiais ir keliauti sau toliau.

Dar noriu pasidalinti video rusų kalba, vieno sportuojančio/keliaujančio žaliavalgio veikėjo, kuris ir įkvėpė šį straipsniuką parašyt :) be visų įdomumų šiame video pamatysite kaip lengvai pasigaminti kelioninę daigyklę savo grikiams.

Smagių, sveikų kelionių!
p.s. Pasidalinkit, prašau, savo "išgyvenimo" patirtimi kelionių metu :) 

du viename arba išgyvenimas gamtoje

Jeigu man reikėtų rinktis iš svarbiausių dalykų gyvenime, be kurių negaliu apsieiti, būti ar gyventi - vienas iš jų tikrai - gamta. Mažiau ar daugiau laukiniška, su šiukšlėmis ar tokia, kur kilometrais nerastum jokių žmogaus apsilankymo ženklų - man ne taip svarbu..:) jau ne taip svarbu.. turbūt todėl, kad kurį laiką gyvenu Mieste, na ir Lietuvoj gyvenau mieste, bet tokiam, nemiestiškam, kur penkios minutės ant dviračio ir tu jau laukuose, pievose, miškuose, kur buvo švarus oras, vanduo, galėjau sodinti savo augalėlius.. o šitas Miestas didesnis, švelniai tariant :) ir nors, aišku yra savų privalumų, kaip kad berods 14 jogos centrų ir visokios kitos pasirinkimo laisvės, bet čia, kad patektį gamton man reikia ilgai ir nuobodžiai važiuoti bent keliom transporto priemonėmis.. 

Bet užtat kiekviena tokia išvyka - Šventė. Nuo pat pradžios, daiktų krovimosi į kuprinę (niekad nepamirštų bent kelių tuščių maišelių laukinių žolių atsargoms) iki sugrįžtuvių, nusvilusiais pečiais, dulkėtom kojom ir prašviesėjusia galva. Pirmas dalykas, kurį pajaučiu išlipųsi kokioj nors paskutinėj autobuso sustojimo stotelėj - erdvė. Ir psichologinė, bet ir reali, fizinė erdvė viduje ir aplinkui. Net kvėpuoti lengviau, juk miestas iš tiesų spaudžia.

Ir net būna neturiu kažkokio konkretaus plano, tiesiog eiti kur akys veda, stebėti medžius, paukščius, drugelius, gulėti ant žemės, vaikščioti basomis, ganyti debesis ir būtinai būtinai pasigaminti kažką tokio laukiniško :) iš "išgyvenimo gamtoje" serijos..

 Universaliausias patiekalas tokiu atveju turbūt salotos. Kažkiek ingridientų buvau pasiėmusi iš miesto, nes nebuvau tikra, kad pavyks užkišti savo bendrakeleivių skrandžius vien tik žolėmis, bet tikrai galima kultūrinių dalykų nenaudoti, o vien tik iš laukinių augalų gaminti. Taigi, receptukas:

animals babies / apie mažylius

Nature never cease to amaze me .. Such great series - Amazing animal babies, I think it's very suitable for teaching kids at home, but I was watching it myself with real pleasure :) Brighten up your day, too :) My favorites:

*** 

Gamta nenustoja manęs stebinti.. Visa puiki serija - Amazing animal babies, manau labai tinka vaikučių mokymui namuose, bet aš ir pati su malonumu sužiūrėjau :) Prasiskaidrinkit sau dieną :) Mano mėgiamiausi:

tyla

Jau daugiau nei kelios dienos praėjo, kai grįžau iš tokios vat tylos ir jogos stovyklos.. Gamtoje, tyloje - be muzikos, be knygų, be žodžių.. Labai norėjau pasidalinti įspūdžiais, bet reikėjo laiko, kad viskas nusėstų ir tik šiandien, kai pusę dienos praleidau sukišusi rankas į žemę (per tą karštą ir drėgną savaitę, kol nebuvau - viskas taip suvešėjo, kad nespėjam valgyt:), o kita pusę-per-pusę ant dviračio ir plūduruojant ežero vidury - pagaliau jaučiuos sugrįžus į Žemę :)

Taigi.. Su tyla man buvo lygiai taip, kaip su Indija :) - sunku ne pradžioj, o kelionės pabaigoj.. kai reikia grįžti į "normalų" pasaulį.. vat tada ir ištinka kultūrinis šokas..:)

Po savaitės tylos, išorinės ir kažkiek vidinės (nors vidinį dialogą ne taip ir lengva sustabdyti, tyla jį tikrai ramina), tą paskutinę dieną - buvo labai sunku pradėt kalbėti.. Ir jei ne švelnūs stumtelėjimai iš išorės (ačiū Shankarai:) būtų buvę dar sunkiau.. Atrodė, kad kažką pasakytum, tai turi būti išties svarbu, o nieko tokio svarbaus negalėjau rasti..

O dar - tyla tampa brangi ir trapi - lyg paėmus baltą švarų popieriaus lapą ir naują parkerį - susimąstai ką norisi jame rašyti, ir ar apskritai verta jį tepti.. Gal buvo sunku ir dėl to, kad tyla man visada jaukesnė, lengvesnė ir natūralesnė nei žodžiai. Todėl visas, ten praleistas laikas, buvo didžiulė atgaiva širdžiai, kai nereikia pradėti jokių nereikšmingų "small talks" (kurių taip ir neišmokau), niekam nieko nereikia aiškinti, nei sakyti, gali tiesiog Būti..

Ypač į pabaigą pradedi jausti kaip tyla su laiku eina platyn, gilyn bei tampa labai erdvi.. Ir nors vėl pradėjus kalbėti viskas lyg ir išsisklaido arba susitraukia, jauti jog nauji takeliai jau praminti, naujos vagos pragraužtos - ir tai tavyje nebus pamiršta..

Žinoma ten mes ne tik tylėjom - buvo jogos asanos, įdomios paskaitos su nuostabiais mokytojais, meditacijos, joga nidra - kuri man ypač patiko ir tiko.. Buvo daug įžvalgų ir suvokimų kilusių iš vidaus.. kaip kad - tyloje natūraliai mažėja noras kontroliuoti, įtakoti kitus žmones ir aplinką (taip, tai mano nuolatinė vidinė kova:), kažkaip tampa lengva nebevertinti ir savaime, be pastangų, pradedi priimti viską ir visus taip kaip yra.. paleidi.. Ir jei paskaitos metu kažkas atsistoja priešas užstodamas lektorių - tu negali paprašyti, kad pasitrauktų - ir traukies pats - ir tai toks svarbus ir didelis dalykas.. keitimasis, paslankumas ir minkštumas lyg upės vandens.. O daugiau.. na.. daugiau.. Gal nebent tik laiškas draugui..:)

"Rašau Tau laišką ant pamesto laumžirgio sparnelio.. čia - jie tūpia į plaukus lyg segtukai..

Rašau Tau laišką - apie tą ribą tarp ežero vandens paviršiaus ir dangaus - kurios nesudrumsčia jokie ratilai.. Apie lietaus lopšinę palapinėje.. Apie drakonus, kurie ilgai tylėję, išlenda riaumodami, bet tuojau rimsta paglostyti, nes jiems - kaip ir visiems - tik meilės trūksta..

Apie pamestą dienų skaičių.. Apie draugystę su geniu ir kukučiu.. Apie saldų kelių skausmą nuo ilgo kasdieninio pusės lotosiuko..

Apie raudonus vakarus ir rūkuotus rytus ir begales, begales "mental pictures", gailintis namie palikto fotoaparato.. Apie šviesius, šiltus ir nekalbančius žmones.. Apie saldžią morkų chalvą, kvepiančią cinamonais..

Apie mėgstamiausią seną lieptelį į ežerą.. Čia ir Dabar.. Apie trečios valandos ryto pirmąją paukščių simfoniją, kurios neįmanoma pramiegoti..

Apie kvėpavimą - padžioj lyg mašaliukų šokį - pakylantį ir krentantį, bet vėliau rimstantį - ežero ratilų bangelėmis..

Apie vakarinę raudonėlio, čiobrelių, pankolio ar Tulsi arbatą, labiau kvėpuojant ją nei geriant.. Apie "stebėtoją".. Apie pasitikėjimą Dievu ir Visata.. Apie kantrybę..

Apie tylias mintis apie Tave..

Ir tūkstantį, tūkstantį kart apie Tylą.."

Namaste

foto iš čia.

žaidimukas

O šiandien bus visai kitoks post'as.. ir visai ne apie gyvą maistą, nei jogą, nei muziką, nei kiną..:) apei laisvalaikį, ekologiją ir gamtą.. ir smagumus - kaipgi be jų..

Gi būna, kad išeini su draugais pasivaikščiot kažkur į mišką, gamtą arba jau ten esi, o gal gimtadienį, ar kokią šventę gamtoj šventi.. ir žinoma pats buvimas Ten - savaime yra gėris, bet kartais noris kažką aktyviau paveikt.. gal pažaist..ir juk nepradėsi ratais kvadratais lakstyt aplink medžius.. o jei kamuolio kokio neturi ir jokių kitų pagalbinių dalykų..

Bet vat yra vienas tox nuostabus, įdomus ir net aplinkai, gamtai naudingas žaidimukas :)) Esmė labai paprasta, tiesiog reikia kaip galima greičiau atnešti suradus tam tikrus dalykus ( žr. paveiksliuką), kadangi ten angliškai, bandysiu paversti:

- kažką pūkuoto;
- dviejų rūšių sėklas;
- 2 vnt. žmogaus pagamintų šiukšlių;
- kažką tiesaus;
- kažką apvalaus;
- kažką glotnaus;
- kažką šiurkštaus;
- dviejų skirtingų rūšių lapus;
- kažką kas skleidžia garsą;
- sukramtytą lapą;
- gražų akmenuką;
- kažką, kas jum labai gražu;
- kankorėžį;
- kažką žalio;
- lazdą;
- kažką, kas jūsų manymu yra lobis :)

galima ir pačiam kažko dar prigalvoti :) labiausiai man patiko punktas - kur reikia atnešti dvi šiukšles - poleznoje s prijatnym tsakant :))
smagių žaidimų

growing is forever

"A very long time ago, there were no groves because everywhere was a grove with no roads to bisect and no people to erect stones and fences and bridges. The trees were very, very young and had much living ahead of them. The enormity of their lifespan loomed in wooly mists around them, so they stretched out their root fingers and wrapped them around each others’, intertwining and holding very tight. The ferns found pockets of root fingers where they could nestle in and the moss stretched itself out over the soil and everything became very soft. The trees grew and made patterns of light and dark on the ground and the vines swirled in to trace the patterns. Spotted spiders moved back and forth and up and down, making nets to catch the mist, and the mist would linger on the nets in drops that cupped the light. It was very quiet all the time because the trees needed to focus on their lives. It is not easy to grow so much, for so long. Some trees became tired and lay down on the soft ground; others leaned and rested their tops on another. Growing is forever, they whispered, and when one tree had to stop, another would grow out of it and reach very high into the grey and gold sky.

The trees rested and waited to the mist to come and cool them. They were very large, but still not very old, and had much more growing to do."

serenity

You who walk,

Maybe with troubled thoughts,

Come, enter here and rest;

And may the sweet serenity of growing things,

And the heavenly, peace

Be mirrored in they soul. 

-Doxis M. Palmer