2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

apie keliones

Aš labai myliu keliones. Galbūt yra tarp every special day skaitytojų ir daugiau tokių mylėtojų, todėl pasistengsiu dažniau dalintis ir visokiom kelioninėm istorijom. Nes tik tuom juk ir verta dalintis - kas įkvepia, sušildo širdį ir ką myli :) Tik va paskutinius kelis metus mano visos kelionės apsiriboja Lietuva-Ukraina-Lietuva.. Tačiau ir toj pačioj Ukrainoj žinoma yra tikrai nuostabių vietų, kaip ir Lietuvoj.. Tik kad pėdas niežti kažkur toliau.. :) Tai kol galimybių nesusikūrėm, vakarus leidžiu dabar skaitydama visokias kelionių knygas.
 
Vieną kartą, pamenu, grįžus iš eilinės kažkokios savo kelionės (turbūt tai buvo Indija), sėdėdama tėvų virtuvėje, prigriebta vėlų vakarą iš traukinio su dulkėtomis, sunkiausiomis kuprinėmis, gerdama arbatą ir dalindamąsi įspūdžiais, sulaukiau atsidusimo iš savo tėčio ir tokio nuoširdaus, nuoširdaus nuostaba dvelkiančio sakinio: "Nesuprantu, kodėl žmonėms patinka keliauti." Iš tikro kodėl gi?

 

Vaizdas nuo ašramo viešbutuko terasos pietų Indijoje, kuriame gyvenau tris mėnesius. Ant tos terasos kiekvieną rytą su netikėtai sutiktu jogos mokytoju mokiausi jogos. :)

Pačioj pradžioj, turbūt, tai buvo tiesiog nepaaiškinama trauka, lyg vėjo dvelksmas iš filmo "Šokoladas". Kai atsibundi naktį ir neramu krūtinėj ir nieko negali sau padaryti. Nes tiesiog - atėjo laikas. Labai gerai prisimenu pačia pirmąją, sąmoningą savo kelionę. Užaugau šeimoj, kur, kaip jau supratot, nebuvo keliaujama, tik kartais vykstama iš taško A į tašką B, su tikslu. Su rezultatu. Ne dėl pačios kelionės. Būdama turbūt keturiolikos, su dar keliais draugais, savo mieste pradėjau lankyti turistų būrelį. Ten mes, su rusakalbio, senučiuko mokytojo pagalba mokėmės kurti laužą, orientuotis žemėlapyje, visokių mazgų ir turbūt meilės gamtai ar išgyvenimui gamtoje. Ir pirmas rimtesnis žygis, į kurį žinoma manęs niekas nenorėjo leisti, bet ištrūkti pavyko - buvo visos Lietuvos turistaujančių vaikų sąskrydis Trakų rajone, kur mes turėjome pėsčiomis per dieną įveikti gal 30 km. Dabar tai atrodo juokas, bet tada be patirties ir be ištvermės vakare ohoho kaip kojas turint jautėsi. Paskui sekė išdrąsėjimas ir pabaigus mokyklą, su vienu klasioku, dabar jis rimtas filosofijos dėstytojas Vilniaus universite - kelionė po Baltijos šalis autostopu, minint Baltijos kelio dešimtmetį. Tada irgi visokių įdomybių nutiko. Turbūt būtent toj kelionėj ir pajaučiau ant liežuvio galo, pačiupinėjau tikrąją kelionės prasmę: Išeiti iš komforto zonos. Pažinti save. Augti. 


Mano kelionių apibrėžimas iškart aišku, turbūt, kad neturi nieko bendro su kelialapiais, gulėjimu paplūdimy ir viešbučiais, kur "viskas įskaičiuota". Neįdomu man taip, neskanu. Nė vieno karto taip nesu keliavusi. Bet kiekvienam savo, žinoma.


Indiškų jazminų girlianda, kuriomis kiekvieną dieną, Indijoje, moterys ir merginos puošia plaukus, vakare išsipynus ją, paguldžius galvą ant pagalvės tokia aromoterapija, visi plaukai kvepia - miegodavau kaip kūdikis :)

Labai gražiai ir paprastai radau aprašyta apie tą patį vienoj neseniai skaitytoj knygoj:
“Namuose esame tokie, kokius mus mato tėvai, draugai, darbdaviai. Sudėtinga likti vienam, pabūti su savimi, jei tokį save tikrai pažįstame. Aptingstame būti "kitaip", tam nėra nei reikalo, nei noro, nei būtinybės. Namuose su savimi tampomės visą praeities bagažą: vaikystės, jaunystės, pirmosios meilės prisiminimus. Kartais tai slegia, o kartais - labai patogu.
Svetimoje šalyje esi vienas. Dažnai nesuprastas, neišgirstas. Nematomas. Neturintis kam paskambinti ir pasikalbėti "iš širdies". Esi svečias, turi prisitaikyti, išmokti taisyklių. Turi laiko vakarais pamąstyti, kas esi, ko norėtum, kas tau patinka, ko stinga, apsibrėžti, kuo buvai ir kuo norėtum būti. Svetimoje šalyje esi lyg baltas lapas. "Sveiki, mano vardas.." - sakai, ir prasideda nauja tavo istorija.”
― Vita Vilimaitė, Šešeri metai Saigone: nepamirštamas gyvenimas Vietname.
 
 

Lotosų atskleidėja ir pardavėja prie šventyklos. Lotosus surenka dar neprasiskleidusius ir paskui praskleidžia per jėgą. Pirmą kartą mačiau lotosą savo gyvenime, buvo labai gražu ir šiek tiek liūdna. Lotosai keliauja dievybėms džiuginti.

Dalinuosi keliomis savo kelionių nuotraukomis ir labai noriu paklausti jūsų - kas jums yra kelionė?. Kodėl jas mėgstat ir kokias?.. O gal norit pasidalinti kažkokia nuostabia vieta, miestu, šalim kur būtinai vertėtų apsilankyti? Lauksiu :)

 

Dievų maistas - jauni kokosai. Turėjau du pardavėjus - viena moteriškaitė netoli, bet pas ją kartais kokosai so so būdavo; kitas pardavėjas - tolokai, bet kokosus pardavinėdavo tik rinktinius, šiek tiek brangiau, tačiau kupinus sulčių ir labai šviežius.

 

Kasdieniai pusryčiai pietų Indijoje - vieno ar dviejų jaunų kokosų vanduo ir vidutiniška sunokusi papaja. Kartais dar kos mangas šalia įkrisdavo, arba visų mėgiamiausias - Jack fruit'as.


Šventas Banyan medis. Iš šakų jis leidžia šaknis ir atrodo, kad daug susipynusių medžių ten, tačiau realiai tik vienas. Kiek jų mačiau, kiekvienas saugomas, prie kiekvieno šventykla. Ypatingas jausmas pabūti šalia jo.

2 komentarai:

  1. Labai smagu girdėti kai kažkas keliauja o ne turistauja. Mano manymo apsistojimas viešbūtyje ir pagulėjimas paplūdymyje ir pasivaikščiojimas po vieną kitą miestą yra turistavimas o tikras keliavimas žygiai, kultūrų ir žmonių pažinimas o ne tik kad vaikščioti su žemėlapiu :) Aš tik už tokias keliones. Labai įdomi citata, sutinku su ja manau. Indijoje minėjau buvai tris mėnesius tai keliavai ar apsistojai tiesiog kažkur kad išmokt meditacijos, save atrast ir panašiai?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveiki, ačiū, kad skaitot :) Indijoj tą paskutinį kartą, apie kurį rašiau, nes ne vieną kartą buvau, tai keliavau minimaliai, daugiau gyvenau vienoj vietoj ir gėriau į save kultūrą, kvapus, patirtis ir jogą :) Bet be plano ten buvo, tiesiog taip įvyko :) važiuodama neturėjau plano jokio, bet norėjau jogos mokytis.. ir gavau tokią dovaną :)

    AtsakytiPanaikinti