Ech.. Kaip gera po šitiek laiko pagaliau pilnumoj pasinerti į vasaros glėbį.. Kartu su Silveriu (suprask, dviračiu, tokį vardą nešančiu dar nuo Styveno Kingo skaitymo laikų) lenktyniauti su laumžirgiais ir kielėmis.. Jausti vėją plaukuose ir saulę ant skruostų.. Su muzika ausyse garsiai dainuoti skriejant miško keliukais ir visai negalvojant ar kas nors girdi.. Ir užtikti paskutinę, žiedų nenumetusią akaciją, auksinei arbatai.. O važiuojant nuo kalno, tiesiu keliu, užversti galvą į dangų ir leisti paukščiams išnešioti paskutinius minčių voratinklius..
Paskui lėtai, švelniai grįžti/grimzti į save plūduriuojant ant nugaros vėsiame ežeriuky, ir jausti debesų minkštumą ten, viduj, krūtinėj, giliai giliai..
Ir erdvę.. neaprėpiamą beribę erdvę...
p.s. manau vakar vienas žmogus labai prisidėjo prie šito mano šiandieninio pasiskraidymo.. ačiū, Ryti :)
http://rytis.net/apie.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą