žaliosios matcha arbatos ledai su šokolado gabaliukais

Vis dėl to vasara, kad ir ką termometras besakytų. O ko norėt - gi ne Ispanija čia - Lietuva. Betgi galima ir tokia vasara pasidžiaugti. Tokia, ne per daug karšta vasara, su puse puodelio šilto, vasarinio lietaus pakrapinimo per dieną labai tinka dviračių žygiams. Tinka kelionėms aplankant lietuviškas įdomybes, muziejus, parkus, pilis :) Labai tinka knygų skaitymui hamake, ištiestame tarp obelų, užsiklojus tuo languotu močiutės pledu. Tokia vasara tinka visiems tiems patiems dalykams - mažiems džiaugsmeliams, uogų nudažytiems pirštams, vaivorykštėms, grybų kvapo samanų glostymams ir.. ledams. Taip - ledams! Ledams, kuriuos galite pasigaminti per kelias minutes, turėdami kameroj tik vieną, pagrindinį ingridientą - šaldytų bananų. Žinoma, jei norite stebuklingesnių ledų, reikės dar kelių dalykų, bet tik kelių. Šiandien siūlau pasivaišinti žaliosios matcha arbatos ledais su mėtomis ir juoduoju šokoladu. Pažadu vasara iškart pasidarys labiau vasariška :)

Ieva bando: The Urban Garden sulčių programa

Aš labai mėgstu sultis. Net ir dabar, kai rašau šias eilutes, man iš dešinės oriai pūpso litras žalių, gaivių ir vėsių. Mano mėgiamiausių - iš naminių agurkų, obuolių, žalumynų (šiandien dėjau kale'ų, mangoldų, morkų lapų), pusės citrinos ir galiuko imbiero. Būna kartais, kad pamirštu savo sulčiaspaudę kelioms dienoms ar net savaitėms, bet visada, visada vėl prie jos grįžtu. Tiesą pasakius, geriausiai savo kūne jaučiuosi būtent kai geriu tik sultis. Taip žinoma labai dažnai nebūna, bet pasitaiko. Kiekviena pavasarį ir rudenį, keičiantis sezonams visada bent savaitę ar dešimt dienų ištaikau, taip pat skelbiu iššūkį čia, tinklaraštyje, kuriame gali prisijungti visi norintys savaitei, dienai ar trimis. Dalinamės receptais, nuotraukomis, įkvėpimais, klausimais - visada lengviau ir linksmiau kai yra palaikymo komanda :) 

Apie savo sulčiavimo patirtis jau esu rašiusi, taip pat, kaip ir apie sulčių naudą, tad labai pasistengsiu stipriai nesikartoti, bet šiek tiek, keliais sakiniais, kuom sultys ypatingos ir ką jos mums daro, manau reikia. Tuo labiau, kad visai neseniai, sulaukiau komentaro, kad tos sultys išvis nieko gero, geriau valgyt cielas vaisius ir daržoves. Taip, sutinku, tačiau sultys tinka vienu atveju, vaisiai ir daržovės - kitu. Galima juos derint kartu, o dar yra toks dalykas kaip sulčių pasninkas - ką aš ir dariau praėjusį savaitgalį. Kad išsivalyti/perkraut organizmą, arba sergant - galima pabadauti arba gert tik sultis. Sultys, būtent be ląstelienos praktiškai visai neatima energijos iš organizmo jas virškinant (šiaip, mes sunaudojame tam 60 proc. energijos) ir ta energija gali būt panaudota toksinų šalinimui ir ląstelių regeneracijos procesams. Sultys lyg vaisių ar daržovių kraujas - eina tiesiai į mūsų kraują. Žymus jogos mokytojas Yogananda, prieš keletą metų viešėjęs Lietuvoje bet jau iškeliavęs anapus, viešnagės metu buvo 104 m. ir pilnas jėgų, o jo pagrindinis maistas buvo apelsinų sultys ir vanduo, jis tiesiog perpjaudavo apelsinus pusiau ir išščiulpdavo sultis. Tai pats švariausias ir mažiausiai apkraunantis, apsunkinantis maistas žmogui. Be to, spaudžiant sultis lėtaeige sulčiaspaude, net jei ne iš ekologiškų vaisių/daržovių, didžioji dalis toksinų lieka išspaudose.

O dar - praeitą savaitę sulaukiau draugų iš Italijos, kurie ypatingai domisi sulčiavimu, patys daug sulčiauja ir taip pat praktikuoja pranalvalgystę. Tai jau atskira tema, bet įkvėpimo gavau nemažą dozę, to pasekoje praeitą savaitę sulčiavau kas antrą dieną, labai nenorėjau to nutraukti ir savaitgaliui atėjus, tačiau turėjau važiuoti į Vilnių, į seminarą, kur ruoštis sultis galimybės nebuvo. Bet čia išgelbėjo The Urban Garden ir jų sulčių programos. Išsipildė mano dar nebuvusi įgyvendinta svajonė - sulčiavimas be vaisių/daržovių plovimo, pjaustymo, o svarbiausia - be sulčiaspaudės valymo kelis kartus per dieną :)

dvi natūralios valymo priemonės visiems namams

Įkvėpta Bea Jhonson knygos "Zero Waste Home" noriu pasidalinti ir paskatinti pakeisti savo visas įmanomas namų valymo priemones į du dalykus, kurie tikrai gali visą tą krūvą chemijos atstoti, jie yra natūralūs, tausojantys gamtą produktai ir juos galima įsigyti be plastiko, o gal ir visai zero waste, bet aš dar neradau kur :)

Taigi, pristatau:

kompostas

Tema, gal ne visai susijusi su sveika gyvensena ir tikrai ne receptas, bet užtat labai susiję su sąmoningu gyvenimu, ekologija ir todėl tikiuos, kad bus įdomu, bei naudinga.

Nepasakosiu kuom kompostavimas, bei jo produktas - natūrali trąša humusas, naudingas žemei ir daržininkams, nes tai galite pasiskaityti internete. Tačiau pasidalinsiu svao kompostavimo istorija. Aš kompostuoju jau labai seniai, taip seniai, kad net negaliu atgaminti nuo kada, galbūt 5-6 metus, gal ir daugiau. Kompostą metu į nedidelį sandariai užsidarantį kibirėlį. Kurį, kai prispildo, pilu į komposto dėžę.

Gyvenu bute, bet mano tėveliai turi žemės, sodą ir daržą, kur nuolat stovi kelios dėžės kompostui. Neturiu mašinos, tad kartais tenka tą kompostą nešti ar vežti dviračiu. Pamenu neseniai čia buvo vienas iš tokių atvejų - susikroviau viską į kuprinę ir išėjau, mano tėvai gyvena maždaug trys kilometrai nuo ten, kur gyvenu aš. Einu pamenu ir šovė mintis - jei kas pažiūrėtų, ką aš nešu, kad aš pilną kuprinę realiai šiukšlių prisikrovus, maisto atliekų, ne pirmos dienos, ačiū dievui, kad kibirėlis sandarus - na niekas nesuprastų. O man jau - tai savaime suprantamas dalykas. Ir netingiu, ir nesunku, nes tai tik įprotis. Kaip ir praktiškai bet kas - ką mes darome. Reikia tik noro, motyvacijos, priežasties tą į protį išsiugdyti, o paskui jau viskas lengva ir paprasta pasidaro. Bute kompostuoti tikrai nėra sunku, kibirėlį galite pasistatyti po kriaukle arba ant žemės šalia tos vietos, kur gaminate. Jei jis sandariai užsidaro jokių nepatogumų, blogo kvapo nejausite.

Bet vistik kyla klausimas, kodėl aš nešu tą kompostą tris kilometrus? 

10 stebuklingų obuolių sidro acto savybių

Aš vis ieškau sveikatos eliksyro :) Arba tiesiog skanaus ir sveiko gėrimo. Tas ypač pasireiškia vasarai atėjus. Praeitą vasarą žaidžiau su kombuča, apie kurią galite pasiskaityti štai čia. Ir ji man tikrai labai labai patiko, bet daug keliauju, o kombučai, kaip kokiam naminiam gyvūnėliui, reikalinga nuolatinė priežiūra, tai ne visada pavyksta. Bet nesenai atradau ją kažkiek pekeičiantį dalyką, nenusileidžiantį nei skoniu ir gerumu.. Šį stebuklingą gėrimą rekomenduodavo ir naudojo pats Hipokratas, kaip vaistą ir sveikatinimosi priemonę. Tai kas tas stebuklas? Įdomu?

Kombucha !

Neseniai tik apsižiūrėjau, kad nesu sukėlusi čia į blog'ą kombučos nuotykių, kurie Beatos virtuvėje svečiavosi. Neatleistina :) Taigi..

Visi turbūt prisimenat, kaip anais laikais (90‘taisiais) ant dažnos palangės galėjai pamatyti trilitrinį stiklainį su kažkokiu rudu skysčiu ir dar kažkokiais neaiškiais (ne visai patraukliais dalykais) plūduriuojančiais viduje. Daug mamų, močiučių ir tetų augino tada tą vadinamą Tibeto grybą ir gėrė kaip gėrimą nuo visų negalavimų.

Turiu prisipažinti, kad dėl viso to reikalo vaizdo ir kvapo tada aš susilaikiau nuo ragavimo. Tačiau nesenai, iš visų kampų, visų pažįstamų man pradėjo ta kombuča lysti. Tas bandė, tam labai patiko, anas geria – labai gerai jaučiasi, labai skanu ir pan. Na, ką galvoju, reik ir man pabandyti.. Tuo labiau, kad viską pačiam pasidaryti – praktiškai nemokamai gaunasi. Gi nieks per galvą neduos – nepatiks, išpilsiu. Pasistudijavau informaciją, sulaukiau keletos vertingų konsultacijų iš rimtų kombučos fanų ir pabandžiau. 

Pirmą kartą paragavus galiu prisipažinti, kad net sucypiau, tikrąją to žodžio prasme.  Na neįsivaizduojamo skanumo gėrimas gaunasi, lyg skanus limonadas sumaišytas su švelnia namine gira. Ogi pasirodo tos mūsų tetos ir močiutės ne taip ten viską darė, pats pagrindinis dalykas kombučoje – antro fermentavimo procesas ir skonio suteikimas. Tai viską pakeičia. Sudėtinga?.. Tada apie viską nuo pradžių. Pirmiausia, kas ta kombuča.

Garžgarsčių, jaunų burokėlių ir žaliavalgiško anakardžių sūrio salotos

Kadangi aš visad stengiuosi valgyti/naudoti tai, kas tuo metu auga, besikapstant burokėlių lysvėje, kurie jau labai prašėsi praretinami, į galvą atėjo ryškių spalvų ir skonių vizija. Todėl recepto pavadinimas galėtų būti – „Miražas burokėlių lysvėje“, bet gal ne visi suprastų, tai palikim pirmąjį variantą. 

Šios salotos, dėl savo spalvų, labai tinka svečiams nustebinti ar savo mielus ir brangius žmones pamaloninti. Žodžiu – stalo puošmena garantuota. O skonis.. mmm..