Neseniai tik apsižiūrėjau, kad nesu sukėlusi čia į blog'ą kombučos nuotykių, kurie Beatos virtuvėje svečiavosi. Neatleistina :) Taigi..
Visi turbūt prisimenat, kaip anais laikais (90‘taisiais) ant dažnos palangės galėjai pamatyti trilitrinį stiklainį su kažkokiu rudu skysčiu ir dar kažkokiais neaiškiais (ne visai patraukliais dalykais) plūduriuojančiais viduje. Daug mamų, močiučių ir tetų augino tada tą vadinamą Tibeto grybą ir gėrė kaip gėrimą nuo visų negalavimų.
Turiu prisipažinti, kad dėl viso to reikalo vaizdo ir kvapo tada aš susilaikiau nuo ragavimo. Tačiau nesenai, iš visų kampų, visų pažįstamų man pradėjo ta kombuča lysti. Tas bandė, tam labai patiko, anas geria – labai gerai jaučiasi, labai skanu ir pan. Na, ką galvoju, reik ir man pabandyti.. Tuo labiau, kad viską pačiam pasidaryti – praktiškai nemokamai gaunasi. Gi nieks per galvą neduos – nepatiks, išpilsiu. Pasistudijavau informaciją, sulaukiau keletos vertingų konsultacijų iš rimtų kombučos fanų ir pabandžiau.
Pirmą kartą paragavus galiu prisipažinti, kad net sucypiau, tikrąją to žodžio prasme. Na neįsivaizduojamo skanumo gėrimas gaunasi, lyg skanus limonadas sumaišytas su švelnia namine gira. Ogi pasirodo tos mūsų tetos ir močiutės ne taip ten viską darė, pats pagrindinis dalykas kombučoje – antro fermentavimo procesas ir skonio suteikimas. Tai viską pakeičia. Sudėtinga?.. Tada apie viską nuo pradžių. Pirmiausia, kas ta kombuča.
