esėjų evangelija

Jei kas neskaitėt - tikrai rekomenduoju, daugelis vadina tai žaliavalgių biblija, bent jau dėl to, kad tai turbūt seniausi datuojami šaltiniai (ir) apie žaliavalgystę.. Čia daug išminties - apie kūno, sielos, savo ir pasaulio sveikatą visom prasmėm..

„Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedatės į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“

Čia - lietuvių kalba, aš skaitau - rusų.

morkų salotos ir tingėjimo filosofija

Būna tokių sekmadienių arba niadienių, kai saulės už lango ir tos sekmadieninės atostoginės nuotaikos suviliota leidi sau tinginiauti.. Tinginiavimas man - tai ilgas vaikščiojimas su pižama, nors ir pabudus anksti - sąmoningas lovos neklojimas, ir bet koks kitoks nieko neveikimas - dažniausiai skaitymas :) Tingėjimas tingėjimui, bet ir tokiomis dienom netikėtai ateina pietūs ir būna ištinka tuščio šaldytuvo sindromas (nes juk į turgų eiti taip pat tingėjosi :). O kažko skanaus, pikantiško juk vistiek (kaip visada) norisi. 

Jau kurį laiką, tokiu atveju, mane gelbėja šiek tiek paturbintas vienas labai įprastas ir paprastas receptukas. Ko ko, bet morkų, kad ir kokiam tuščiam mano šaldytuve visada yra (vien dėl to, kad labai mėgstu jų sultis, o ir šiaip - taigi juk moorkos..:) Dar reikės prieskonių (asafetidos, kario), džiovintų slyvų ir saulėgrąžų. Pretty much - all of it. Sutarkuojam morkas smulkesne tarka, supjaustom išmirkytas džiovintas slyvas, beriam prieskonius, ir krečiam saulėgrąžų majonezą (mirkytas (arba ne) saulėgražas smulkinam su šlakeliu vandens ir šalto spaudimo saulėgrąžų aliejumi kombaine su S formos peiliuku - masė turi gautis majoneziška:). Dar skanu graikiškais riešutais paskaninti, o kartais kai neturiu saulėgrąžų darau tą "majonezą" iš graikiškų riešutų. Viskas. In Joy. :) Ir dar pasimėgavimui, po nuotrauka, į tą pačią temą, mano vieno draugo skanus rašinėlis apie kitą draugą ir  apie tingėjimą.

"Ėjome su Tadu Lomanu į banką, ir aš nutariau pajuokauti:

- Tadai, išsitrauk pistoletą, grobsime pinigus.

- Ai, geriau įėję pasakykime, kad mano kuprinėje yra bomba, tai nereikės nė rankų iš kišenės išsitraukti.

Štai toks tas Tadas Lomanas. Aš jam sakau: “Labai originalus esi. Rašyk knygą. Visi skaitys.” Jis man atsako: “O kam man rašyti? Reikia gyventi taip, kad kiti apie mane knygas rašytų. Kam man pačiam vargt?”

Na, ką gi, teks man rašyt.

Stoviu aš virtuvėje. Kepu bulvytes su grybukais. Oi oi oi, kaip skanu. Anksčiau kepdavau su džiaugsmu ir strykinėdavau pats virtuvėje kaip bulvytės keptuvėje, bet dabar vis kepu ir džiaugsmo nebėr. Išgyvenu pasaulinės neteisybės jausmą. Kurių galų aš turiu čia pusvalandį stovėti, kartoti tuos pačius nusibodusius melancholiškus veiksmus, kai tuo metu tas pats Tadas nieko nedaro!

Šiaip aš padaryčiau, man nesunku. Ir iki šiol padarydavau. Bet dabar, kai žinau, kad kažkur kitame Lietuvos gale sėdi Tadas ir nieko nedaro, tai ir aš negaliu ramiai nieko daryt.

Tadas nekepa. Ir neverda. Jis žaliavalgis. Valgo tik termiškai neapdorotą maistą. Prieš keletą metų jis ieškojo buto Vilniuje. Bet ieškomo buto niekaip negalėjo rasti, nes visi jie tradiciškai – su virtuvėmis!!! O jis nekepa ir neverda. Jam virtuvė nereikalinga. O be virtuvės neparduoda! Įsivaizduojate koks pas mus pasaulis? Nėra butų be virtuvių.

Ir ne tik čia problema. Visas mūsų pasaulis orientuotas taip, kad reikėtų dirbti. Virtuvė, vonia, tualetas. Jau keturi skaitliukai stovi. Du karšto vandens ir du šalto. Laiptinėje ar prie namo stovi dar ir elektros skaitliukas. Pas kažką dar stovi dujų skaitliukas. Šildymo skaitliukas. Ir kiekvienas skaičiukas reiškia džiaulį, t.y. nudirbtą darbo jėgos vienetą.

Per visą savo gyvenimą mokykloje išmokau tik vieną formulę – džiaulis yra atvirkščiai proporcingas džiaugsmui.

Tadas išsikraustė į sodybą užmiestyje ir pas jį skaitliukų žymiai sumažėjo. Yra tik elektros skaitliukas, bet kambarį apšviečianti 19 vatų taupioji lemputė skaitliuko nepasuka. Taigi, įstačius į formulę gaunasi – nulis džiaulių ir +/- begalybė džiaugsmo. Matematikai susiklosčiusį atvejį pavadintų neapibrėžtumu, čiabuviai vilniečiai – bezpredelu.

Tačiau Tadas, nors ir atsisakė didžiosios dalies skaitliukų, bet vis dar moka už šį tą. Neatspėsite už ką. Pasirodo – už poilsį. Įsijungia jis kompiuteriuką, žaidimukų pažaisti. O kompiuteriukas, tai ne taupioji lemputė. Jis skaitliuką pasuka. Na ir susimauk tu ant tokio dalyko!

O pasirodo – poilsio ir pramogų industrija yra viena didžiausių industrijų, kurias žmogus yra kada besugalvojęs. Ši sritis darbo ir pinigų apimtimis nusileidžia tik karo pramonei. Beje, reikia neužmiršti pabrėžti, kad 90 procentų karo pramonės biudžeto sudaro lėšos skirtos kariuomenei išlaikyti taikos metu, t.y. poilsio fazei ir tik 10 procentų “suvalgo” realūs karo veiksmai.

Iš esmės civilizuotas pasaulis surėdytas taip, kad dirbame tik tam, kad pailsėtume. Nuo ko pailsėtume? Nuo to paties darbo.

Net ir visiškai nedirbantys žmonės, tokie kaip Tadas privalo skirti šiek tiek laiko “pailsėjimui”. O kam jam ilsėtis, jei jis nedirba? O tam, kad aplinkui visi dirba tiek, kad ir kitiems (nedirbantiems) užtenka. Kitaip tariant, pabandyk pabūti prie burzgiančio traktoriaus, konvejerio ar benzopjūklo nieko nedarydamas. Net ir nieko neveikdamas pavargsi.

Todėl Tado tikslas, toks pat kaip ir mano – pa(ne)daryti taip, kad ir aplinkiniai nedirbtų. Kad neturėtų kaimynai skaitliukų, nemokėtų mokesčių, nereikėtų pinigų, tai ir į darbą eiti nereikėtų. Štai ir sėdėtų visi kartu. Arba dar geriau – gulėtų.

Esu girdėjęs apie tokią laimingą gyvenvietę. Nuvažiavo misionierius ten ir stebisi:

- Tai jūs negeriat?

- Ne.

- Ir nerūkot?

- Ne.

- Ir narkotikų nevartojat?

- Ne. Nevartojam.

- Tai kaip jūs atsipalaiduojate?

- O mes neįsitempiame…

P. S. Taigi, kviečiame bendradarbiauti! Kad pasaulis būtų gražesnis. Nes tik tingėjimas padaro žmones laimingus."

Daugiau apie tingėjimo filosofiją galite pasiskaityti čia. Tadą Lomaną ir jo blog'ą rasite dešinėje pusėje prie mano soulmates :)

About these ads

žieminės salotos

Šičia, kur gyvenu, saulėtoj Ukrainoj, в славном городе В, yra ekologiškos žemdirbystės toks ale kooperatyvas, jie ten parduoda, konsultuoja, paskaitas veda, teisingą literatūrą apie žaliavalgystę ir gamtinę žemdirbystę parduoda. Ateini, tai pasijauti kaip namie, vadovė - be galo maloni, nuolat besišypsanti moteriškaitė Aliona ir mane įkalbėjo apie žaliavalgystę papasakot, kažką skanaus pagamint, pasidalint, tai jau iškarto scenos baimė..:) Bet čia dar tik už kelių savaičių, o šiandien..

Šiandien išbandžiau ten įsigyto ekologiško, namie užauginto daiginto mung dalo (beje, čia, Ukrainoje, jis rimtai ne koks atvežtinis, o auginamas nuo senų senovės, kaip nebūtų keista, matyt ta pati indo europietiška istorija).. Esu keletą kartų anksčiau daiginus, bet nelikau sužavėta, jautėsi ankštinių skonis ir dažnai tokio nesinori. Bet šiandien.. Šiandien supratau, kad vis dėl to yra skirtumas tarp ekologiškų ir neekologiškų dalykų, o gal labiau - tarp namie augintų ir masiniam naudojimui.. nežinau.. bet tas ukrainietiškas mung dalas kažkoks stebuklingas, maža to - sudygo labai greitai, mirkiau per dieną, nupyliau, o po nakties radau nago ilgio daigus.. Skonis - kaip šviežių, žalių, saldžių žirnelių..Jokio pupų prieskonio, galima tiesiog valgyti vienus. Žodžiu - approved :)

Ta proga gaminau salotas: didoką eko burokėlį (irgi iš ten pat, irgi labai skanus), vidutinę morką, ir kokius 4 mažus arba du didesnius obuolius sutarkavau vidutine tarką ( ne pačia stambiausia, nes burokas pakankamai kietas), įpjausčiau petražolės šaknį, šviežių krapų, petražolių, kalendros žalumos, subėriau daigintą mung dalą (apie du puodelius); padažiukas - šalto spaudimo saulėgrąžų aliejus ir citrinos sultys. Puošiau graikiškais riešutais. Gavosi labai skaniai.. mūsų įprastos raudonos mišrainės toks sveikas raw atitikmuo..:) bus puikus Kūčių valgis kitąmet :)

apie pavasarį

Šiandien jau septinta pavasario diena, o jo kaip nėra taip nėra, ir taip kasmet - vėluoja neklaužada. Bet ką su juo darysi, pyktis negali - išvis neateis.. Kai taip trūksta už lango šilumos ir žalumos, yra vienas užtikrintas/patikrintas būdas jį pasiankstinti, o gal net prikviesti..

Pas mus šiuo metu visos palangės žaliuoja, kur ten palangės - lentynos ir visos laisvos pakampės išnaudotos.. Taip, taip - daigeliai.. Konkrečiai - ekologiškų avižų želmenys, na dar visokių bazilikų, petražolių, kitokių  priesnokių.Avižų - nes tiesiog tokių turėjom :) galima ir kviečius ir bet ką juk daiginti.. o paskui sultis spausti, į salotas karpyti, kol laukinės žolytės dar miega, o vitaminų visi išsiilgę..

 

Dabar apie patį  procesą. Mane ilgą laiką baidė visas šitas reikalas, nes atrodė kažkas tokio žemėto, neaiškaus ir dideliu mąstu :) Paskui perskaičiau nuostabią Kulvinsko knygą, kurioje aprašyti bent keli želmenų auginimo būdai, ir visai jokių žemių nereik, tai va, kalendoriniam pavasariui atėjus, nusprendžiau pabandyti. Reikia kažkokios talpos, aš naudojau plastmasinius padėklus ir dvigubos, tų padėklų dydžio ,marlės gabalo (nors manau, kad ir be jos galima apsieiti). Naudojau jau sudaigintus (prieš tai 24 val. mirkytus) grūdus, kad užtikrinčiau būtu :) tai kaip ir viskas, tiesiog storesnį sluoksnį grūdų klojam ant audinio ir drėkinam karts nuo karto, tiesiog reikia žiūrėt pagal šaknelių drėgnumą, nesinori, kad pelyt pradėtų, dėl to nepersistenkit.

Želmenys auga labai greitai, o kitoj pusėj susidaro toks juokingas šaknų kilimėlis labai malonus liesti :) Tai va tokie nuotykiai.. Tiesa, savųjų aš dar "nepjoviau".. gaila, kažkaip.. jie tokie GYVI.. :) reiks prisiruošti, nes nupjovus viršūnėles jie juk toliau auga, toliau dalinasi ir atneša gyvybės į kiekvieną ląstelę, padaro jas švytinčias ir laimingas.. čia aš taip įsivaizduoju ir užburiu, kai sultis geriu, pabandykit - veikia :) 

rožės ir saldumynai

Šiam receptui reikės rožių vandens. Šio dalyko paragavau Indijoje, ten jis labai populiarus, pagrinde jo pila į visokius saldumynus ir gėrimus. Tiesa, ilgą laiką, po to pirmo paragavimo, man vien nuo rožių kvapo bloga darydavosi, dabar jau nieko - daug laiko praėjo :) O buvo taip: keliavom mes autobusu, inidškais serpentinais Himalajuose iš taško A į tašką B. Toks nuolatinis sukinėjimasis dideliame aukštyje bet kokio stiprumo skranduką pravirkdytų, o mano dar ne iš tų stipriujų, taigi sėdžiu aš, tiesi kaip styga, be galo karšta, o šaltas prakaitas pila, pabaltavusiais krumpliais įsikibus į sėdynės kraštus ir medituoju į skrandžio turinio pasilikimą savo vietoje. Staiga sustojame, nei miesto, nei stotelės, Indijoje tas normalu. Pasirodo kažkokiam kaimuky kalnuose žmonės švenčia vestuves, indiškose vestuvėse dalyvauja visas kaimas, o ir šiaip - mažiausiai keli šimtai žmonių, kad ir kaip varganai žmogeliai begyventų. Kuo daugiau žmonių vestuvių dienomis priimami ir pavaišinami - tuo didesnė sėkmė ir gerbūvis laukia jaunųjų. Taigi, sustabdė tą mūsų autobusą ir pradėjo vaišinti, kadangi vaišinti nelabai buvo iš ko, tai tiesiog simboliškai visus išlaipino ir apdalino stiklinaitėmis su ružavu skysčiu, vadinamu rožių vandens limonadu. Tas limonadas - tai tiesiog vanduo, rožių esensija ir daug daug cukraus, dar ir dažų žiupsnelis, nes toks ružavas jis neturėtų būti. Vanduo buvo šiltas (ir nelabai aišku iš kur), cukraus - daug, vienas + vienas = du - likusios dienos dalies beveik nepamenu, ir po to jau atvykus į tikslą, dienelę, kitą pragulėjau. Mano skrandis ilgai piktinosi tokiu deriniu.

O, bet, tačiau, bėgant metams, pajaučiau kad nei tas kvapas nei skonis jau nebesukelia man jokiu neigiamų emocijų ir pabandžiau paeksperimentuoti indiškame stiliuje :) Manau, pavyko puikiai.. Tas rožių vandenukas tokį teisingą cinkelį suteikia.. Kas ragavo norėjo dar :)

O viskas, kaip visada labai paprasta, pusvalanduką pamirkome saujelę anakardžių, nupylę vandenį susmulkinam, įberiam tiek pat kokosų drožlių - vėl sumalam ir medaus arba agavos nektaro pagal skonį, tada esminis ingridientas - keletą šaukštų rožių vandens, turi jaustis kvapas ir skonis, bet svarbu nepadauginti. Rožių vandens galima įsigyti indiškų prieskonių parduotuvėse, t.y. pas vaišnavus arba sveikuose produktuose turėtų būti.. Aš naudoju štai tokį (jei kam įdomu kaip užsisakyti iš šios parduotuvės, klauskit, padėsiu) bet manau galima pasidaryti ir pačiam mirkant rožių žiedlapius (kad vandenukas būtų rausvos spalvos) ir naudojant kelis lašelius tikro rožių eterinio aliejaus, štai čia be galo estetiškas video, vieno mano mylimiausių blog'ų, kaip tai pasidaryti.

Viskas, formuojam rutuliukus, voliojam kokoso drožlėse ir mėgaujamės su saule plaukuose ir gera knyga rankose :)