pasaka

Ši pasaka buvo mano paauglystės top'as, nežinau nei kieno ji nei iš kur, paskui buvau n metų ją praradus ir beveik pamiršus.. Kol nesusapnavau ir vėl neatradau, dabar jau nepamesiu.. niekad.. :) Taigi.. Pradedam..

Kartą, labai senai, laimingais laikais, kiekvienas gimdamas gaudavo po mažutėlį, minkštutėlį Švelnukų maišelį. Vos panorėjęs, žmogus galėjo įkišti į jį ranką ir išsitraukti Šiltą Švelnuką. Šiltų Švelnukų visiems labai reikėjo, nes juos gavęs žmogus kaip mat pasijusdavo pilnas šilumos ir švelnumo. Žmonės, retai gaunantys Šiltų Švelnukų, galėjo susirgti nugaros liga, suriečiančia į ragą ir net mirti. Tais laikais gauti Šiltų Švelnukų buvo visai paprasta. Kaskart, jų užsigeidęs žmogus, galėjo prieiti prie tavęs ir pasakyti: „Aš norėčiau Šilto Švelnuko“. Tu tuomet kyšteli ranką į savo maišelį ir ištrauki Švelnuką. Vos išvydęs dienos šviesą, jis virsdavo dideliu pūkuotu Šiltu Švelnuku. Tada tu dedi jį žmogui ant peties, galvos ar kelių, o Švelnukas glausdamasis prie kūno ištirpsta, užliedamas žmogų geru jausmu. Žmonės dažnai prašydavo vienas kito Šiltų Švelnukų, o kadangi juos dalijo veltui, buvo nesunku jų gauti tiek, kiek nori.

Visiems jų užteko, visi buvo labai laimingi, jausdami šilumą ir švelnumą. Tik piktoji ragana buvo labai nelaiminga, nes niekas iš jos nepirko mikstūrų ir tepaliukų. Todėl ji labai greitai sumanė klastingą planą.

Viena gražų rytą, kai Alisai žaidė su dukrele, ragana prisliūkino prie Nojaus ir sušnibždėjo jam į ausį: „Tik žiūrėk, Nojau, matai, kiek daug Švelnukų Alisai atiduoda Liucijai. Žinok, jei ji ir toliau taip juos dalys, galų gale jie pasibaigs, ir tau nebeliks nė vieno“. Nojus nustebo. Jis paklausė raganos: „ Nejau tu nori pasakyti, kad ne kiekvieną kartą, įkišę ranką į savo maišelį, ten rasime Švelnukų? “Ragana atsakė: „ Ne, tikrai ne. O kai jie baigsis, tu jų daugiau nebeturėsi“.

Raganos žodžiai krito Nojui į širdį, ir jis ėmė pastebėti kiekvieną Šiltą Švelnuką, kurį Alisa atiduodavo ne jam. Laikui bėgant, jis vis labiau krimtosi ir liūdo, nes labai mėgo Alisos Šiltus Švelnukus ir nenorėjo jų prarasti. Nojui ėmė atrodyti, kad Alisai atiduoda savo Šiltus Švelnukus vaikams ir kitiems žmonėms, elgiasi neteisingai. Jis ėmė prieštarauti jai, kai pamatydavo ją atiduodančią savo Šiltą Švelnuką kam nors kitam. Alisa labai mylėjo Nojų ir todėl vis rečiau dalijo Šiltus Švelnukus kitiems, saugojo juos jam.

Tai matydami vaikai nusprendė, kad atiduoti Šiltus Švelnukus kiekvieną sykį, kam nors prašant ar tiesiog pačiam panorėjus, yra negerai. Jie irgi pasidarė labai atidūs – įdėmiai stebėjo savo tėvus, ir kai tik jiems pasirodydavo, kad kuris iš jų per daug atiduoda Švelnukų kitiems, tuoj imdavo prieštarauti.

Laikui bėgant žmonės pasidarė labai atsargūs, vienas kitą ėmė stebėti, ar tik nebus jie per daug Šiltų Švelnukų išdalinę. Netrukus visi pajuto, kad jiems trūksta šilumos ir švelnumo. Dėl to jie ėmė riestis į ragą, o vienas kitas ir mirė. Todėl vis dažniau žmonės ėjo pas raganą pirkti mikstūrų ir tepaliukų, nors jie nelabai tepadėdavo.

Taigi susidarė išties rimta padėtis. Blogoji ragana, tiesa sakant, nenorėjo, kad žmonės mirtų (nes numirę negali pirkti mikstūrų ir tepalų), todėl sumanė naują planą.

Kiekvienas gavo po maišelį, kuris nuo Švelnukų maišelio skyrėsi tik tuo, kad buvo šaltas. Raganos maišelyje buvo Šalti Šiurkštukai. Tie Šalti Šiurkštukai neteikdavo žmonėms nei šilumos, nei švelnumo, nuo jų pasidarydavo šalta ir šiurkštu. Vis dėlto jie apsaugojo žmones nuo ligų. Taigi nuo to laiko, jei kas paprašydavo: “Aš noriu Šilto Švelnuko“, žmonės bijantys išeikvoti savo Švelnukų atsargas, atsakydavo: “Aš negaliu tau duoti Šilto Švelnuko, bet gal tu nori Šalto Šiurkštuko“ ?

Būdavo, du žmonės prieina vienas prie kito, tikėdamasi gauti Šiltą Švelnuką, tačiau kuris nors apsigalvoja, ir abu išsiskiria, gavę tik po Šaltą Šiurkštuką.

Taigi nors mirė žmonės retai, daugelis buvo nelaimingi ir nuolat jautė šaltį bei šiurkštumą.

Švelnukai, kurie ankščiau buvo kaip oras, dalijami veltui, pasidarė labai vertingi…Tai vertė žmones daryti visokiausius dalykus, kad tik gautų Švelnukų.

Kol raganos nebuvo, žmonės susirinkdavo drauge, ir pernelyg nesirūpindavo, kas kam dalija Šiltus Švelnukus. Raganai pasirodžius, žmonės ėmė poruotis ir atsiskirti nuo kitų, saugojo savo Šiltus Švelnukus tik išrinktajam. Tas kuris užsimiršdavo ir atiduodavo Švelnuką kam nors kitam, jausdavosi kaltas, nes žinojo, kad jo poelgis įskaudins draugą. Žmonės, kurie nesusirasdavo dosnaus draugo, Švelnukus turėjo pirkti. Jie ilgai dirbdavo, kad uždirbtų pinigų Švelnukui.

Ir štai kas nutiko. Atsirado žmonių, kurie ėmė Šaltus Šiurkštukus, kurių buvo gausybė, lipino juos pūkais ir dalijo kaip Švelnukus. Tačiau juos gavusiųjų nebeužliedavo gerumo jausmas, kaip anksčiau, ir jie tik dar labiau viską supainiojo.

Ne taip seniai į tą nelaimingą šalį atkeliavo maloni, stipri, džiaugsmingai besišypsanti, nieko nebijanti moteris. Ji elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų girdėjusi apie raganą. Žmonės ją praminė Plačiaklube Moterimi. Kai kam nepatiko jos elgesys, kuriuo ji tarsi sakė, kad neverta taupyti Šiltų Švelnukų.

Vaikams ji be galo patiko, nes šalia jos buvo labai gera. Jie irgi ėmė dalyti Šiltus Švelnukus kada tik panorėję.

Suaugusieji susirūpino ir nutarė išleisti įstatymą, kuris neleistų vaikams iššvaistyti Šiltų Švelnukų. Įstatymas skelbė: “Šiltų Švelnukų lengvabūdiškas dalijimas be specialaus leidimo yra kriminalinis nusikaltimas“. Tačiau vaikai, matyt, jo negirdėjo arba tiesiog nekreipė dėmesio į tą įstatymą ir dalijosi Šiltais Švelnukaus, kai norėjo ar buvo prašomi.

Aš tikiu, kad ta MOTERIS ir VAIKAI išgelbės tą nelaimingą šalį ir, kad joje bus gera kaip kadaise.

Tad imk ir mano ŠVELNUKĄ. Lai jis ištirpsta ant Tavo kūno, užliedamas jį gerumo, švelnumo ir meilės jausmu..

traumos ir žaliavalgystė

         Nuo vaikystės buvau tas, keliantis tėvams rūpesčių, vaikas.. Nors mokiausi gerai, bet laksčiau tvoromis tikrąja to žodžio prasme, žaisdavau gaudynių statybose, karstydavausi po medžius ir sugebėdavau "find trouble if it couldn't find me". Traumos buvo mano ir vargšų mano tėvelių beveik kasdienybė :) Ir pabaigus mokyklą, nepriklausomai nuo metų laiko, mano visi savaitgaliai ir atostogos nesibaigiančios - baidarės, kanojos, kalnai, dviračiai ir pelkės.. Pamenu, jau dirbdama respektabilioj (na ir žodis:) įmonėj, su tokiais pat žmonėm ir ale tokį pat darbą, grįždavau po kokių savaitgalinių pelkių subraižytu veidu ir mėlynėmis ant rankų, vieni kolegos mandagiai nutylėdavo, o tie, kurie išdrįsdavo paklausti - pelkių fėja vadindavo ir paskui nebesistebėdavo. Bet su laiku tos nuolatinės kelionės pradėjo varginti, senatvė vadinasi :) ir nors dabar laikau save nebekeliaujančia, pertrauka darančia, per metus vistiek "pavyksta" tris keturis kartus tėvynės sieną kirsti, čia į vieną pusę :) matyt tai tampa gyvenimo dalimi, jei pasikvieti vieną kartą - prilimpa kaip vantos lapas pirtyje ir niekaip tu nebenuskrapštysi tos varlės keliauninkės dalios.

          Taigi.. Kaip bebūtų keista, tų visų klajonių metu, toli nuo namų niekad neteko patirti jokių rimtesnių traumų, tpfu, tpfu, tpfu.. na neskaitant Indijoj karščio smūgio ir pragulėjimo ant patalo tris dienas su 40 temperatūra ir kalbėjimo su angelais, na, bet tai Indija.. suprantama..

Bet aš vis kažkaip įsigudrinu kažką pasidaryti čia, Lietuvoj, namuose. Paskutinis įvykis - lygioj vietoj, nei iš šio nei iš to su kažkokiu paprastu plastmasiuku nusiplėšta dešinės (o taip) rankos, rodomojo piršto sausgyslė.  Be viso to priėmime neklausę paskiepijo nuo stabligės ir dar prigąsdino, kad turiu tris dienas gerti antibiotikus, jei nenoriu kad stiprus organizmas, metalo, įstatyto į kaulą, neatmestų. Antibiotikus gėriau pusę dienos, tiesiog fiziškai jaučiau, kaip jie man negerai, tada nusprendžiau liautis,jei matysiu jog kažkas blogo darosi su tuo pirštu, tai tada ir imsiuos veiksmų. O kol kas..

          Kadangi niekur internete net ir anglų kalba vienoj vietoj neradau konkrečių patarimų ką, kaip valgyti kad greičiau sugytų sausgyslės, kaulai ar kokie kiti sužeidimai, noriu pasidalinti savo atradimais, surankiotais informacijos gabaliukais tikėdamasi, kad kažkam padės greičiau ir lengviau pasveikti :) Kai kurie žaliavalgiai rekomenduoja badavimą, aš manau, kad tai tikrai padėtų, bet pati nebandžiau, nes po operacijos nesijaučiau nusiteikus.

          Pirmiausia, kelias savaites atsisakiau bet kokio kieto maisto. Gėriau žaliuosius žolių kokteilius, dar būčiau ir sultis gėrus, bet pati spausti negalėjau, o kažkaip nieks po ranka nepasimaišė, kas padėtų :) dar vandenuką ir žolelių arbatas. Taip - kuo mažiau apkraunamas skrandis, o tuo pačiu ir visas organizmas, kuris gali skirti visas jėgas (kurios būtų naudojamos virškinimui) - gijimui.

               Kokteilius gaminausi iš:

              -  bananų;  Bananai turi daug   B grupės vitaminų,   vitamino C ir kalio. Taip pat   bananuose daug baltymų, o baltymai yra naujų/atsinaujinančių ląstelių maistas.

               -  linų sėmenų, kanapių sėklų - juos ypač patariama vartoti patyrus traumas; linų sėmenys taip pat turi daug baltymų ir dar pagerina organizmo funkciją pasisavinti kalcį, bei malšina uždegimus ir taip pagreitėja gijimas; kanapės - turi taip pat daug baltymų ir visų reikalingų riebiųjų rūgščių gijimui;

            -   laukinių žolių: kiaulpienių lapų ir žiedų, garšvų, gysločio, balandų, aviečių, juodųjų serbentų lapų, dilgėlių, dobiliukų, builių,- visko, ką tik galėjau rasti;

                Pienės pvz. turi daug vitaminų, bei geležies ir kalio, stiprina organizmą, valo kraują;

                Garšvos - taip pat malšina sąnarių skausmus, turi daug naudingų medžiagų; 

                Gyslotis - turi priešuždegiminių, žaizdas gydančių ir antiseptinių, skausmą malšinančių savybių;

                Balanda - taip pat pasižymi kraują valančiomis savybėmis, turi daug baltymų ir vitaminų; 

                Aviečių lapai - pasižymi karščiavimą, skausmą mažinančiu, priešuždegiminiu poveikiu, stiprina

                                         organizmą; 

                 Juodųjų serbentų lapai - tonizuoja visą organizmą, gydo sąnarių uždegimus;

                 Dilgėlės -  baltymų kiekiu nenusileidžia ankštiniams, turi daug kalcio, be visų kitų vitaminų ir 

                                  mikroelementų, padeda šalinti toksinus; 

                 Dobilai - raudonasis dobilas slopina uždegimus, stiprina visą organizmo būklę;

                 Builiai - varo toksinus, turi daug vitamino C, gydo odos ligas;     
                    

               -  spirulinos, kuri padeda atsistatyti organizmui po traumų, padeda atsinaujinti audiniams ir labai rekomenduojama natūropatų.

                Tokių kokteilių išgerdavau po kelis litrus per dieną, kai nusibosdavo, bananus keisdavau obuoliais.

Viso šito pasekoje - pirštukas puikiai sugijo, įstatytas strypas (taip, jie taip daro, kad sausgyslė suaugtų :( nesupūliavo, kol kas dar viskas atsistatymo fazėje, bet manau, kad puikiai sugis ir veiks kaip anksčiau.

Tikiuos kažkam šitas mano straipsnelis padės, bet taip pat tikiuos, kad apsieisim visi be traumų.. Galbūt jūs turit kažkokių natūralių/žaliavalgiškų būdų gydytis ir greičiau atsistatyti po visokių tokių įvykių?..

O čia viso minėtos stebuklingos žolytės (eilės tvarka):

šviesa ir šešėliai

"Ten, kur šviesa, negali nebūti šešėlio, kaip ir ten kur šešėlis, negali nebūti šviesos. Nėra šešėlio be šviesos ir nėra šviesos be šešėlio. Vienoje savo knygų apie tai rašo Karlas Jungas. Pasako jo, kaip mes įkūnijame teigiamybes, taip šešėlis yra blogio įsikūnijimas. Kuo labiau mes stengiamės tapti gerais, laimingais ir tobulais žmonėmis, tuo atkakliau šešėlis tampa tamsus, blogas ir griaunantis. Todėl, kad pagal gamtos dėsnius žmogui pranokti save patį yra taip pat nuodėminga, kaip ir savęs nerealizuoti.

Nežinau, ar tai, kas vadinama Mažaisiais žmonėmis, yra gėris, ar blogis. Tam tikra prasme tai viršija mūsų suvokimo ir gebėjimo apibrėžti ribas. Nuo senų senovės mes gyvename greta jų. Dar nuo tada, kai nebuvo skirties tarp gėrio ir blogio. Nuo tada, kai žmogaus sąmonė dar nebuvo susiformavusi.Tačiau, kad ir kokie jie būtų, - geri ar blogi, šviesa ar šešėlis, - svarbu tai, kad jiems užsimojus veikti būtinai atsiranda ir atsverianti veikla. Taip yra išlaikoma pusiausvyra. Pusiausvyra tai ir yra tas gėris."

Haruki Murakami 1Q84 Antra knyga

žalia žalia

Gal ir kvaila paskirti visą post'ą padažui. Bet tai ne šiaip koks padažas. Tai padažas, su kuriuo bet kokio paprasčiausio paprastumo salotos taps skonių šedevru, netgi jei šaldytuve tik vienas abejotinio šviežumo kopūstas.. Šis padažas visada ištaisys padėtį. Beveik kaip ketčupas visavalgiams. Tik sveikiau. Ir skaniau :)

Pirmą kartą perskaičiau apie jį Olgos žaliavalgiškų receptų knygoj, ji suplakė blenderiu krapų, alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių; Neįtikino. Antrą kartą skaičiau jau facebooke, Indrė iš Klaipėdos gyvo maisto klubo dalijosi savo pietumis (deja, tik vizualiai :), Indrė dar naudojo geltoną papriką. Kadangi sėklų padažai paskutiniu metu jau jaučiasi per sunkūs, o krapų oho kaip užderėjo, pagalvojau kodėl gi ir nepabandžius. Tik man pasirodė, kad čia labai tiktų agurkas, ir dėl žalumo, ir dėl gaivumo, ir dėl vandeningumo.. Oi kaip neklydau, taigi griebiam du nedidelius šviežius agurkėlius, metam į blenderį kartu su gera sauja (bet jau tikrai tokia gera) krapų - jų per daug nebus, kliukt kliukt kliukt alyvuogių aliejaus (gal 0,25 puodelio) ir pusės citrinos sulčių, galima ir druskos, kam jau labai noris. Viskas. Plakam. Kol padažiukas tampa toks pat gražus kaip ir nuotraukoj. Skonis - pasakiškas, išeiga - man užtenka dviem dienom tokio kiekio, dviem dideliems dubenims salotų...

Neabejokit ir išbandykit. gėris :)

p.s. - o koks jūsų mėgstamiausias salotų padažas?.. Man žiemą labai tiko tiesiog sublendintas apelsinas.. irgi labai mmm....:)

"Kam kentėti?"

Kažkadais, besilankydama vienos žaliavalgiaujančios draugės šeimoje, užmačiau Ann Wigmore fondo išleistą Ann autobiografinę knygelę "Kam kentėti?". Pasiskolinau, bandžiau įkalbėti mamą perskaityti, nepavyko ir knyga atsidūrė mano lentynoje. Vakarais prieš miegą labai mėgstu kažką paskaityti, kažką ramaus ir šviesaus; prie mano lovos visuomet stūkso stirta knygų, ir užmigti padeda ir apsišvieti, nes kitaip laiko nelieka, o čia -susiplanuoji, kad pusę dešimt jau lovoj ir tada lieka geras pusvalandis skaitymo - veikia :) Taigi, "suvalgiau" tą knygelę per kelis vakarus, būčiau ir per vieną, bet stengiuosi laikytis dienos režimo ir neužsivėlinti su užmigimais. 

Labai įdomi, o svarbiausia - nuoširdi, žalios mitybos ir gydymo želmenų sultimis bei daigais, pradininkės pasaulyje, Hipokrato instituto įkūrėjos - Onos Varapickaitės, Amerikos lietuvės, emigrantės knyga. Visos raidės, žodžiai, sakiniai persmelkti šios neeilinės moters ramybe, tikėjimu ir paprastumu. Knyga labai organiška. Vaiski ir gaivi, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie Dievą, apie tai, kaip padėti savo kūnui pasveikti nuo bet kokios ligos, apie tvirtybę, apie nuoširdžią pagalbą kitiems.

Noriu pasidalinti labiausiai patikusia pastraipa:

"Kiek prisimenu, visą laiką jutau tokią ramybę, kokią gali suteikti tik tvirti religiniai įsitikinimai. O kai matydavau, kokie bejėgiai aplinkui jaučiasi dauguma žmonių, toks mano nusiteikimas tik stiprėjo. Žmonės tikėjosi Dievo pagalbos, bet drauge siekė išsaugoti vadinamąjį sveiką protą ir iki galo jam neatsiduodavo."

Labai rekomenduoju, su šia knyga apturėsit malonių ir įkvepiančių akimirkų. 

Kaip rašo pati Ann  įžangoje - "Noriu su jumis pasidalyti savo vizija: regiu pasaulį be ligų, sielvarto ar įtampos. Subalansuotą pasaulį, kuriame kupini jėgų gyvename harmoningą gyvenimą." To ir linkiu mums visiems.

sun tea

Be galo mėgstu arbatą. Šaltu sezonu apskritai be jos negaliu. Man arbata - tai procesas, ceremonija, ne tik pats troškulio malšinimas ar susišildymas. O ar kada girdėjo apie kitokią, saulės arbatą?..

Įsibėgėjus pavasariui, o ir vasarai nebe už kalnų, besimėgaujant saulės voniomis, šalia galima pasistatyti, kad pasigamintų ir "saulės arbata". Sun tea, arba saulės arbata, tai tikrų tikriausia labai ekologiška žaliavalgiška arbata - naudojamas tyras, gyvas nekaitintas vanduo, gyvi žiedai ir vaistažolės ir saulės energija vietoj dujinės, ugnies ar elektros.

Pats procesas labai paprastas - į stiklinį indą (šiukštu ne plastikinį) priskinkit mėgiamų žiedelių ir lapelių, užpilkit vandenuku ir palikit saulėkaitoj apie tris - penkias val.. Galima naudoti ir bet kokią džiovintą arbatą. Pasaldinkit medumi ir mėgaukitės.. Mano mėgstamiausias derinys - medetkos (kol nėra šviežių, naudoju džiovintas) ir mėtos bei melisos lapeliai.. dar citrinos sulčių šiek tiek įspausti labai skanu..Galima dėti ir imbiero sulčių.. Nuotraukoje gaminta su laukinėmis mėtomis ir gvazdikėliais. Neabejoju, kad rasite savo mėgiamiausią variantą.  Paskui laikyti šaldytuve, pačių žolelių aš dažniausiai neišimu.

Skonis gausis šiek tie švelnesnis nei įprastos, užpiltos verdančiu vandeniu arbatos, ir šiek tiek kitoks.. Lėtas arbatos nokimas suteikia visai kitokių natų, bet man labai patinka. In Joy :)

p.s. O kokią arbatą mėgstate Jūs?..:)

orange + basil + love + sunshine

My new best thing - all cosmic (meaning the taste) - orange basil smoothie. So to speak - genius of simplicity, really simple, but a unique combination of - oranges (2), plus basil (4-6 leaves) no water  required, blend it and you will get this silky, amazing, neon, light bright yellow green, glass of sunshine.. In Joy .. I mean it :) 

------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Naujas mėgiamiausias visiškai kosminis (skanumo prasme) glotnutis, taip sakant - genialumas paprastume, iš tiesų paprastas, bet ypatingas derinys - apelsinai (2) plius bazilikas (4-6 lapeliai), vandens nereikia, blendinam kol gausim šilkinę, nuostabios neoninės, šviesiai geltonai salotinės, spalvos saulės stiklinę..  In JOy.. I mean it :)

p.s. plius derantys ryto skaitiniai, naujas "Rakto" numeris :)

oldschool'inės pavasario salotos

Jau kurį laiką, ypač jaunam mėnuliui užtekėjus, šiltnamio gėrybės dygsta, auga, klesti kaip ant mielių ir džiugina akį bei skrandį :) Pamenu, nuo vaikystės laikų, tas tikrasis pranašas, kad pavasaris jau atėjo, o ir vasara ne už kalnų, buvo mamos ruošiamos pavasarinės salotos iš ridikėlių, salotų lapų, jaunų svogūnėlių laiškų ir krapų, žinoma, su grietine.

O aš jau gerą savaitę mėgaujuos tokiom pačiom salotom, su puikiu saulėgrąžų padažiuku, skonis lygiai toks kaip iš vaikystės, tik sveikiau. Turbūt dauguma jau gaminosi tokį padažiuką ir ne kartą, bet jei yra nežinančių, dalinuosi.

Taigi: saulėgražų grietinė arba majonezas: blenderyje arba smulkintuve plakam mirkytas arba daigintas saulėgrąžas, truputi moliūgų sėklų, vandenuko (reik dapilinėt, pagal poreikį), prieskonių (druska, pipirai) ir šiek tiek šalto spaudimo saulėgrąžų aliejaus (nebūtinai), plakam, vis įpildami vandens, kol gausim norimą konsistenciją. Aš pasidarau daugiau ir laikau šaldytuve, porai dienų kad pakaktų. Tinka bet kokių salotų gardinimui :) Skanaus

p.s. O kokios jūsų mėgiamiausios salotos šiuo metu?..

filmas

Taip senai ieškojau kažko tokio - prasmingo, gražaus, gilaus ir lengvo tuo pačiu :) nes tie visi - prasmingi, gražūs, gilūs ir tikri dalykai ir yra lengvi - "nepakeliama būties lengvybė" taip sakant.. :) Ir pagaliau, išbrokinus turbūt 15 filmų (nes dieve, dieve ką leidžia į eterį šiais laikais) - radau!

Labai rekomenduoju - apie Dievą, tikėjimą, toleranciją, viltį, gyvenimą, gėrį, apie viską ir labai gražiai :) O dar filmuota mano vienoj mėgiamiausių vietų po saule, kur gyvenau ir tikiuosi dar grįžti, gera atpažinti mylimus keliukus ir pastatų fasadus :) Indija pavaizduota tokia kokia iš tikrųjų yra, kokią aš ją jaučiu - spalvota, ryški, gaivi ir stebuklinga. 

In Joy :)

p.s. pasidalinkit  jus įkvepiančiais filmais :) prašau, prašau, prašau..