Už šitą receptą esu dėkinga savo sesutei. Tai ji pradžioj papasakojo, o paskui ir pagamino šią, tobulo, turtingo, pilno skonio sriubą. Istorija buvo tokia, kad sesė šią sriubą gamino svečiuose pas mūsų tėvelius, kurie labiau vertina įprastą, lietuvišką skonį, tad nelabai kas valgė jos patiekalo ir liko beveik pilnas puodas, kol atėjau aš, paragavau ir man taip patiko, kad aš tą visą dieną ir visą kitą dieną daugiau nieko ir nevalgiau, kol to puodo nepabaigiau.
Šiuo receptu norėjau pasidalinti jau labai seniai, nes gaminau jau bilenkiek kartų ir taip paprasta, bet taip skanu! Tačiau kita istorijos pusė buvo ta, kad labai norėjau nefotografuoti patiekalą, bet nupiešti akvarele - kaip paaiškėjo mano įgūdžių tam dar neužtenka ir teko sugrįžti prie senų gerų fotografijų.
