Aš turiu tetą Lionę, iš tikro tai - Eleonorą, ji - mano mamos sesė. Ji, kaip ir aš yra paveldėjusi savo amžinatilsį mamos, mano močiutės gyslelę daržui, sodui, sodinimui ir auginimui. Pamenu, dar nuo vaikystės, tetos didžiulį klestintį sodą, pamenu kuriame kamputy augdavo žemuogės, ir jų būdavo visada, pamenu žalių žirnelių eiles - ko gi daugiau vaikams bereikia, pamenu raudonus obuolius svarinančius šakas, pamenu, kad pas ją visad būdavo labai maži, tik minimalūs ploteliai paprastos žolytės, o kiek akys užmato - visur kažkas nokdavo, sirpdavo, žydėdavo, kvepėdavo. Labai gerai pamenu tą jausmą jos sode - kiek visko daug ir visko užtenka. Toks visiškas lietuviškas rojaus sodas pas mano tetą Lionę. Kai jau paaugau, pradėjau su teta dalintis sėklomis, ji visad mėgsta kažkokių įdomių, keistesnių augaliukų pasisodint, kažko naujo, nematyto, neragauto. O dar mano teta - pati pirmoji iš mano giminės rato besidominti sveika gyvensena, badavimu, sulčiavimu, organizmo valymu ir panašiais dalykais. Taip, žinau, man labai pasisekė :) Tikrai pasisekė, nes kiekvieną kartą apsilankius, žiū jau teta kažką man į kuprinę krauna - tai gabalą cukinijos, moliūgo ar prieskonių kokių, tai obuolių tai uogų. O kartais iš jos grįžtu su lauknešėlių stebulingų receptų.
Vienu tokiu, paskutiniu, labai labai noriu su jumis pasidalinti. Jam gaminti šiuo metu - pats metas. Kaip tik derlius lietuviškų žalumynų darželiuose linguoja. O jei nelinguoja, vistiek kaip tik aplink šį metą, galima rasti pigiau mas močiutes turgeliuose nusipirkti. O receptas - tokio lietuviškojo pesto padažo, pagardo iš bazilikų, petražolių ir krapų. Skonis - reiks tvardytis, kad liežuvio nepraryt. Pažadu :) Panaudojimas - begalinio universalumo, galima naudoti ir kaip padažą salotoms, ir su daržovėm ir su makaronais labai tinka. Žodžiu, tikrai siūlau pasigaminti. O dar labai svarbu, kad šis padažas nevirtas ir nekeptas, tiesiog šaldytuve jį reiks laikyti.
