ir vėl Mai Ram Yoga Ashram

nuostabiai

pina colada, baby :)

Dabar, kai gausu daržo ir miško gėrybių - ir receptų apmažėjo, na kokie gi dar receptai - paėmei braškę ir į burnytę.. arba žemuogių saują arba mėlynių.. o tuoj dar ir alyviniai obuoliai prasidės, pas mus sode - šakos lūžta :) ech..

Bet kartais norisi pasigaminti kažką special, pasilepinti, arba kokia ypatinga proga palepinti artimą savo, arba be progos :) vat tada labai tiks - toks nei maistas nei gėrimas - raw virgin pina colada..:)) raw - nes raw, virgin - na, nes žaliavalgiai nevartoja stimuliantų..:) o jiems ir nereik.. pina colada.. - na tiesiog - pina colada..:)

Iš tiesų tai labai paprasta - pradžioj reik pasigaminti kokosų pieno iš vieno kokoso, t.y. - perskeliam, išgeriam vandenuką (arba galima taip pat panaudot jį pina coladai), susmulkinam riešuto minkštimą su blenderiu ir vandeniu ir perkošiam - vandens pagal skonį, turi būt toks sodresnis, tirštesnis gėrimukas.. - va čia draugų video kaip tai padaryti :)  sunkioji dalis baigėsi :) dabar beliko kokosų pieną suplakti su vieno labai prinokusio ananaso minkštimu..:) viskas.. tiesa, aš dar kartais dedu vieną ar porą bananų, jei trūksta tirštumo.. čia dar nuotraukoj trinta ekologiško apelsino žievele pabarstyta...:)

In Joy :)

raw virgin pina colada recipe - just blend together 1 pineapple and 1 coconut's milk - here's video how to make raw coconut milk and you can add one banana too, if you like it thicker :)

Blusų Festivalis

Ui - šiandien ryte paštu gavau štai tokį ryškų grožį.. :) Blusų festivalis jau visai ant nosies - kadangi prie Ramybės ir Amatų pievų nagelius bandau prikišti ir aš - galiu atskleisti keletą įdomių dalyvių (anokia čia paslaptis) - taigi tikrai bus  susikaupęs ir pasiruošęs atsakyt į visus klausimus- Lietuvos žaliavalgystės guru Tadas Lomanas, laimės mokytojas Darius Ražauskas, nuostabiosios Alicjos iš "Menas Būti" gongų maudynės, joga su Haridu, daug visokių pamokėlių ir rankdarbių ir dar daug daug visko..:)) iki susitikimo

http://www.fleafestival.lt/

tyla

Jau daugiau nei kelios dienos praėjo, kai grįžau iš tokios vat tylos ir jogos stovyklos.. Gamtoje, tyloje - be muzikos, be knygų, be žodžių.. Labai norėjau pasidalinti įspūdžiais, bet reikėjo laiko, kad viskas nusėstų ir tik šiandien, kai pusę dienos praleidau sukišusi rankas į žemę (per tą karštą ir drėgną savaitę, kol nebuvau - viskas taip suvešėjo, kad nespėjam valgyt:), o kita pusę-per-pusę ant dviračio ir plūduruojant ežero vidury - pagaliau jaučiuos sugrįžus į Žemę :)

Taigi.. Su tyla man buvo lygiai taip, kaip su Indija :) - sunku ne pradžioj, o kelionės pabaigoj.. kai reikia grįžti į "normalų" pasaulį.. vat tada ir ištinka kultūrinis šokas..:)

Po savaitės tylos, išorinės ir kažkiek vidinės (nors vidinį dialogą ne taip ir lengva sustabdyti, tyla jį tikrai ramina), tą paskutinę dieną - buvo labai sunku pradėt kalbėti.. Ir jei ne švelnūs stumtelėjimai iš išorės (ačiū Shankarai:) būtų buvę dar sunkiau.. Atrodė, kad kažką pasakytum, tai turi būti išties svarbu, o nieko tokio svarbaus negalėjau rasti..

O dar - tyla tampa brangi ir trapi - lyg paėmus baltą švarų popieriaus lapą ir naują parkerį - susimąstai ką norisi jame rašyti, ir ar apskritai verta jį tepti.. Gal buvo sunku ir dėl to, kad tyla man visada jaukesnė, lengvesnė ir natūralesnė nei žodžiai. Todėl visas, ten praleistas laikas, buvo didžiulė atgaiva širdžiai, kai nereikia pradėti jokių nereikšmingų "small talks" (kurių taip ir neišmokau), niekam nieko nereikia aiškinti, nei sakyti, gali tiesiog Būti..

Ypač į pabaigą pradedi jausti kaip tyla su laiku eina platyn, gilyn bei tampa labai erdvi.. Ir nors vėl pradėjus kalbėti viskas lyg ir išsisklaido arba susitraukia, jauti jog nauji takeliai jau praminti, naujos vagos pragraužtos - ir tai tavyje nebus pamiršta..

Žinoma ten mes ne tik tylėjom - buvo jogos asanos, įdomios paskaitos su nuostabiais mokytojais, meditacijos, joga nidra - kuri man ypač patiko ir tiko.. Buvo daug įžvalgų ir suvokimų kilusių iš vidaus.. kaip kad - tyloje natūraliai mažėja noras kontroliuoti, įtakoti kitus žmones ir aplinką (taip, tai mano nuolatinė vidinė kova:), kažkaip tampa lengva nebevertinti ir savaime, be pastangų, pradedi priimti viską ir visus taip kaip yra.. paleidi.. Ir jei paskaitos metu kažkas atsistoja priešas užstodamas lektorių - tu negali paprašyti, kad pasitrauktų - ir traukies pats - ir tai toks svarbus ir didelis dalykas.. keitimasis, paslankumas ir minkštumas lyg upės vandens.. O daugiau.. na.. daugiau.. Gal nebent tik laiškas draugui..:)

"Rašau Tau laišką ant pamesto laumžirgio sparnelio.. čia - jie tūpia į plaukus lyg segtukai..

Rašau Tau laišką - apie tą ribą tarp ežero vandens paviršiaus ir dangaus - kurios nesudrumsčia jokie ratilai.. Apie lietaus lopšinę palapinėje.. Apie drakonus, kurie ilgai tylėję, išlenda riaumodami, bet tuojau rimsta paglostyti, nes jiems - kaip ir visiems - tik meilės trūksta..

Apie pamestą dienų skaičių.. Apie draugystę su geniu ir kukučiu.. Apie saldų kelių skausmą nuo ilgo kasdieninio pusės lotosiuko..

Apie raudonus vakarus ir rūkuotus rytus ir begales, begales "mental pictures", gailintis namie palikto fotoaparato.. Apie šviesius, šiltus ir nekalbančius žmones.. Apie saldžią morkų chalvą, kvepiančią cinamonais..

Apie mėgstamiausią seną lieptelį į ežerą.. Čia ir Dabar.. Apie trečios valandos ryto pirmąją paukščių simfoniją, kurios neįmanoma pramiegoti..

Apie kvėpavimą - padžioj lyg mašaliukų šokį - pakylantį ir krentantį, bet vėliau rimstantį - ežero ratilų bangelėmis..

Apie vakarinę raudonėlio, čiobrelių, pankolio ar Tulsi arbatą, labiau kvėpuojant ją nei geriant.. Apie "stebėtoją".. Apie pasitikėjimą Dievu ir Visata.. Apie kantrybę..

Apie tylias mintis apie Tave..

Ir tūkstantį, tūkstantį kart apie Tylą.."

Namaste

foto iš čia.

(..)

"What if there was a place that expressed our awe for nature? A place outside of time, an island of tranquility. A place where the elephants watch over you, where whales lullaby you to sleep. A place where you fall in love with nature. A place of stillness where silence becomes audiable. A place where the mysteries of nature are embraced. A place there is no “Why?” and you remember the things you thought you forgot. A place where you are humbled and amazed, where you breathe the air of birds, where you dance on the bottom of the sea, where you look through the eyes of a cheetah. Where animals are the story tellers and man the apprentice. A place of refuge. A place of bliss. A place to dream. A place to make a wish. A place that is not about possessing but about sharing. A place that changes your heart. There is such a place."

didžiulė žaliavalgiška pozityvumo ir energijos dozė :)

akacijos žydi

Šiandien pusryčiams akacijų žiedai :) suskubkit, kol nenužydėjo.. be galo saldūs ir kvapnūs ir labai skanūs :)

Foto iš čia :)

Ekadasi

Ekadasi (iš sanskrito k., vienuoliktas iš eilės) nurodo 11 mėnulio pilnaties ir delčios dienas. Tomis dienomis mėnulio įtaka kūno sveikatai yra pati nepalankiausia, todėl Ekadašis ypač palankus pasnikui (galima sausai, su vandeniu arba sultimis, arba valgant vien tik gyvą maistą - vaisius, daržoves, svarbiausia tą dieną atsisakyti grūdinių kultūrų), organizmo valymui, - sustiprina ir atgaivina, taip pat dvasinei praktikai, meditacijoms, labai tinka siųsti palinkėjimus, norus visatai, dėkoti, formuoti dvasinius tikslus visiems metams..

Ekadašis – tai diena, kurią mes skiriame Dievui. Pasninkaudami mes susimąstome, kodėl, kokiu tikslu atliekame tokią askezę. Kiekviena mūsų gyvenimo diena užpildyta reikalais, į kuriuos mes linkę pasinerti su visa galva. Net jeigu esame įsitikinę, kad užsiimame atsidavimo tarnyste, vis tik kartais reikia stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į savo širdį. Ekadašio dienos ir skirtos tokioms kontempliacijoms.

Kodėl pasninkaujame būtent ekadašio metu? Žinoma, kad mėnulis turi didelę reikšmę žmogaus psichikai. Vienuoliktą mėnulio dieną būname labai priklausomi nuo savo juslių, patirdami didžiulį išorinių pagundų poveikį. Pasninko paskirtis – padėti tą dieną protui išlikti normos ribose.

O štai čia rasite šių metų visą ekadasi kalendorių.

Ramybės ir šviesos visiems šiai dienai :)