Šiuos keksiuksu pirmąkart ragavau pagamintus savo draugės Linutės ir jie iš tikrųjų buvo dieviški, be galo skanūs, sotūs ir sveikuoliški, nes didžiąją dalį miltų pakeičia burokėliai ir jų čia visai nesijaučia. Pamenu valgiau be sustojimo ir buvo gėda, kad nepalieku kitiems ir vistiek valgiau. Žinoma, mano draugė pasidalino receptu, bandžiau kepti juos keli kartus bet vis nesigaudavo, vis ne tokie...
Kol supratau jog man tiesiog reikia susidraugauti su savo orkaite, t.y., atsitaikyti kepimo režimą, pvz. pastebėjau, kad kepiniai su miltais nemėgsta jei įjungtas fenas, jie neiškyla, subliūkšta. Todėl kepant skanėstukus dažniausiai naudoju orkaitės kaitinimą iš apačios, t.y. kaip senovinėse dujinėse orkaitėse būdavo, tada visą kepinį dedu šiek tiek aukščiau nei per vidurį ir puikiausiai gaunasi. Taip pat rekomenduoju nepamažint kepimo miltelių, jie čia labai svarbūs, nes keksiukuose (beja, galima kepti ir pyragą) daug burokėlių ir kepinys gaunasi sunkus, kad nesukristų, taptų puresnis - kepimo milteliai į pagalbą. O ką dar? Marš į virtuvę.
