Pirmą kartą paragavau šio rytietiško gėrio, kai jis dar nebuvo toks populiarus, iš tiesų, tai nutiko taip seniai, kai dar net nebuvo facebook'o ;) Įsivaizduojat? Su drauge arti mėnesio keliavome po Ispaniją, apsistodamos pas žmones per svetingumo programą "Hospitality club", dabar aš jau ja nesinaudoju, dabar naudojuosi "Couchsurfing" svetingumo programa, bet tai vis dar mano mėgiamiausias būdas keliauti, kartais - priimant svečius pas save ir net neišeinant iš namų :)
Tada, pamenu, apsistojome kažkuriame pajūrio miestelyje, Alikantėje ar Almerijoje pas tris vaikinus, kurie buvo veganai, o aš tada net vegatarė nebuvau ir visas dienas jie mus vaišino ispaniškais ir ne tik veganiškais patiekalais. Tada pirmą kartą paragavau šaltos gaspačo sriubos. Ir žinoma humuso, bei falafelių. Pamenu, kaip sėdint virtuvėj ir stebint gaminimo eigą, man pasirodė jau tokio sudėtingumo tie patiekalai.Visų pirma: gal pirmą, o gal antrą kartą matomi avinžirniai, kuriuos reikėjo iš vakaro užmerkti, paskui ilgai virti, paskui malti..Oi... Bet patiekalas gavosi tikrai skanus. Galbūt ne skanesnis, nei saldūs, sunokę ispaniški vaisiai (tada pirmą kartą ragavau ir figų), riebūs, tiesiai nuo medžių skinti avokadai.. - bet skanus. Toks skanus, kad grįžusi namo, išmokau ir aš tą čiudo humusą gaminti. Bet vistiek labai džiaugiuosi, kad jis jau pasidarė populiarus ir pas mus: Vilniuje, mano mėgiamas "Zatar" gamina tobulo skonio humusą su falafeliais ir namine pita, Ukrainoje, Vinnitsoje, kur gyvenau, taip pat turėjau tašką: požeminėje perėjoje, prie medicinos universiteto, kur daug studentų rytiečių studijavo, šeimos restoranėlyje kartais skanaudavau tų falafelių, nedažnai, nes reikėjo per visą miestą dėl jų važiuoti.
